Lietuvos proveržis mokslo ir moderniųjų technologijų srityse jau seniai žadamas, tačiau galime džiaugtis tik pavieniais sėkmės atvejais.
Pažanga galėtų būti siejama su didžiausia pasaulyje moksliniams tyrimams skirta Europos Sąjungos (ES) 7-ąja bendrąja programa (7BP), kurios biudžetui skiriama net 53 mlrd. eurų. Kokia mūsų padėtis ES mastu, kodėl taip sunkiai skinamės kelią į tarptautinius projektus ir atsiliekame net tarp naujųjų ES narių, LŽ kalbėjosi su ES 7BP nacionalinių atstovų koordinatore Lietuvoje dr. Aiste Vilkanauskyte.
Nelinkę rizikuoti
- Kaip vertinate Lietuvos dalyvavimą 7BP visų ES valstybių kontekste?
- Galimas įvairus ES valstybių palyginimas, tarkim, bandymų dalyvauti, finansuojamų projektų, gautų pinigų ar paramos iš Europos Komisijos (EK) požiūriu, ir beveik visais atvejais esame gale - ne paskutiniai, bet priešpaskutiniai ar treti nuo galo. Tik pagal vadinamąjį sėkmės rodiklį, t. y. teiktų ir finansuotų paraiškų santykį, esame septyniolikti (19,9 proc.) - maždaug ties ES viduriu (21,5 proc.).
- Gal mūsų padėtis būtų geresnė, jei teiktume daugiau paraiškų?
- Ginčytinas dalykas. Jei bus daug atsitiktinių bandymų dalyvauti tinkamai nepasirengus, sėkmės rodiklis gali būti dar mažesnis.
Kai lyginame visas ES valstybes (ES-27), atskirai sugrupavę senąsias (ES-15) ir naująsias (ES-12), iš karto matyti, kad naujųjų narių rodikliai visada yra žemesni. Lyderiai - tarp senųjų valstybių.
- Vis dėlto Lietuva atsilieka ir tarp naujųjų ES narių?
- Lyginant sėkmės rodiklį, blogiau sekasi Rumunijai, Slovėnijai, Kiprui. Žinoma, priklauso, kokiu aspektu duomenys pateikiami. Tarkim, galime sakyti, kad Lietuva dalyvauja 7BP ne taip neapgalvotai kaip kitos valstybės, nes yra tokių ir tarp senųjų ES narių, kurių sėkmės rodiklis nėra aukštas. Pavyzdžiui, Italijos - 18 proc., Graikijos - 16 procentų. Pietų valstybės paprastai teikia daug paraiškų. Tiesiog bando laimę ir nebijo nelaimėti.
Lietuviai dažnai baiminasi nelaimėti, nori garantijų, todėl tiek mažai projektų koordinuoja. Tai jau kitas labai svarbus rodiklis, ir mūsų padėtis šiuo požiūriu atrodo itin liūdnai. Kai lyginame visas ES valstybes, senųjų narių koordinuojamų projektų keliskart daugiau nei apskritai projektų, kuriuose naujosios narės dalyvauja. Pavyzdžiui, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Latvijos, Estijos koordinuojamų projektų rodikliai vos matomi bendrame grafike. Tarp naujųjų narių taip pat esame arčiau prie galo. Daug koordinuojamų projektų turi Lenkija, Rumunija, tačiau jos - didelės valstybės. Kita vertus, Estija labai aktyviai dalyvauja programoje ir tai, matyt, lėmė anksčiau pradėta mokslo reforma. Anksčiau pereita prie konkursinio mokslinių tyrimų finansavimo valstybės viduje, todėl estai turbūt labiau įpratę ir turi didesnių gebėjimų rengti paraiškas.
- Kiek Lietuva šiuo metu koordinuoja projektų?
- Tik 11 iš visų ES koordinuojamų 11 432 projektų. ES vidurkis - 19 proc., Lietuvos - 5 proc. (Estijos atitinkamai - 31 projektas ir 10 proc., Latvijos - 14 projektų ir 7 proc.). Bandyta teikti paraiškas 114 kartų, tačiau sėkmės rodiklis kaip koordinatorių tik 10 proc. - perpus mažesnis nei bendras Lietuvos sėkmės rodiklis. Viena vertus, mažai bandymų. Kita vertus, Lietuvoje tik nuo 2009 metų žymi mokslui numatytų lėšų dalis skirstoma konkursų būdu. Tokios treniruotės savo valstybėje, kai mokslininkų parengtos paraiškos turi įtikinti ekspertus, kad būtent jie verti gauti finansavimą, yra esminis dalykas. Parengti paraišką koordinuoti projektą - didžiulis darbas. Senosios ES narės jam skiria mažiausiai pusę metų. Net būna taip, kad valstybėse, kuriose anglų kalba nėra gimtoji, žmonės sugaišta labai daug laiko prie terminų žodynų, diskutuodami dėl kiekvieno žodžio, kad jis būtų suprastas taip, kaip pareiškėjai nori. Dirbama iš tikrųjų atsakingai, nes konkursai yra didžiuliai - ne tik daug dalyvių, bet ir didelės sumos, dėl kurių konkuruojama. Daugiau>>
Rašyti komentarą