Tokia žiema, tokia žiema, reikia stipriai laikytis įsikibus arbatos puodelio ir džiaugtis, kad mes visi – kaimynai, visi turime vienokius ar kitokius radiatorius. Arba kojines, šunį, kelis gimines ir artimuosius, kurie draugiškai padeda prikvėpuoti kambarius. Ir dar turime krūvą sniego – būtent to sniego, kurio taip meldėme prieš Naujuosius ir kurį dabar taip keikiame.
„Taip šalta, kad net graudu darosi“, – užtikau skundą virtualioje erdvėje.
Lygiai prieš porą mėnesių ten mirgėjo nusiskundimai, kad Lietuvoje ir Kalėdos, ir Naujieji metai bus pilkos, besniegės šventės – ir kodėl, ir už ką tokia neteisybė? Dabar to sniego, rodos, kai kam darosi per daug. Išskyrus slidinėjimo paslaugas siūlantiems regionams – juose gyvenantys lietuviai tokios šaltos žiemos peikti nelinkę.
Iš tiesų sniegas patikrina lietuvio kaimyniškumą. Pernykštę tokią pat šaltą žiemą, kai daugiabučių gyventojams buvo pasiūlyta patiems pirktis kastuvus ir kaimyniškai atsikapstyti užpustytus kiemus, kai kurie draugiškai atkasdavo ir savo, ir kaimynų automobilius. Bet vieną rytą, iškišusi nosį į šaltį, išvydau kaimyną, iš peties besidarbuojantį kastuvu – kasantį sniegą aplink savo automobilį ir dosniai jį žeriantį prieš pat tos pačios laiptinės gyventojo automobilo ratus. Sniego krūva augo pasibaisėtinai greitai.
„Grįžti namo ir randi laiptinėje prakiurusį radiatorių. Kol dvi valandas su jaunu kaimynu lauki taisytojų, spėji lauk išpilti kokius 30 bliūdų vandens, atsiduodančio purvo voniomis, gurkšnoji šaltyje kmynų arbatą ir klausaisi fantastiškų istorijų“, – apie suartinantį šaltį pasipasakojo viena pažįstama.
Sniegas tinkamas ir visų rūšių menams: būdavo, skubi iš namų į mokyklą, iš po šaliko tik akys su apšarmojusiomis blakstienomis žybsi, ir šalikelėje išvysti draugiškai nusiteikusių sniego senių šeimynėlę. Arba studentai kokią įmantrią sniego skulptūrą pastato, sniego senį stotelėje ant suolelio pasodina. Tik liūdna dėl tų meno kūrinių trumpalaikiškumo.
Kai kurioms išdidžioms damoms sniegas leidžia pasipuikuoti kailiniais. Pavyzdžiui, tokiai vienai ambasadoje dirbančiai panelei, savo automobiliu brėžtelėjusiai pažįstamo ratus. Užuot pripažinusi savo klaidą, ji bandė paveikti kailiniais ir savo pasipūtimu.
„Jūs tikriausiai nebuvote Prancūzijoje? Ten automobilius kasdien subraižo, ir nieko!“ – iš aukšto paklausė kailiniuotoji.
„Buvau kelis kartus Nicoje. Ir – nieko“, – gūžtelėjo pečiais pažįstamas, pyktelėjęs, kad savo teisumą bandoma įrodinėti kailiniais ir kelionių skaičiumi.
Būna ir taip, kad atsiduri ant apsnigto ir užšalusio ežero naktį, kai aplink – tik apsnigtas tylus miškas, truputis šaltų žybsnių nuo mėnulio. Ir kažkas užmeta tau ant pečių ramybės kailinius, ir įsisupi į save, kad pailsėtum regėdamas sniego tyrumą.
Anksčiau lietuviai sniegu bene labiausiai džiaugdavosi per Užgavėnes: bandydavo juo vienas kitą išprausti, vaikai mėtydavosi sniego gniūžtėmis. Dabar jie visai noriai švenčia pasaulinę Sniego dieną, paminimą kiekvieną sausį. O vėliau, jau labiau į pavasarį, girgždina siegą mindami takelius į tradicines muges.
Sniegas ir šaltis kažkaip suartina, žmonės dažniau susiburia prie arbatos puodelių, pasirūpina, kad artimas neišeitų į žiemą plikomis ausimis. Na, panašiai kaip socialiniame tinkle dukros nuotrauką pamatęs tėvas – kol jos draugai gyrė žiemiškame peizaže pozuojančią merginą, šis susirūpino: „Kodėl be kepurės?“ Tikras lietuviškas rūpestingumas.
Sniegas ir šaltis paskatina žmones išmėginti gyvenimo scenarijus, kuriuos iki šiol jie matė tik filmuose.
„Vežk mane iš čia kur nors. Kur nori“, – paprašė iš namų išėjusi ir vieną mano pažįstamą jaunuolį sustabdžiusi moteriškė.
„Pasižiūrėjau – šiek tiek išgėrusi, bet tvarkingai apsirengusi, su paltu. Nesušals dienos metu, o ir sninga nestipriai. Nenorėjau būti jos filmo herojumi“, – šyptelėjo tokią istoriją papasakojęs jaunuolis.
Vis dėlto norisi tikėti, kad tuomet sniege ji rado savo herojų.
Rašyti komentarą