Neseniai žydai atšventė Chanuką, laukia Peisacho – žydų Velykų. Tačiau šventes užtemdė prisiminimai apie Holokaustą – šiomis dienomis žydų tauta mini Holokausto aukas.
Tikėjo, kad Hitlerį pasodins į narvą ir vežios kaip cirke
„Žydų tautos istorija yra palietusi ir mano šeimą. Ir todėl ji man nėra svetima,“ – sako rašytojas, žurnalistas, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris, šiomis dienomis prisimenantis holokaustą patyrusios savo šeimos, laimingai pasibaigusią savo mamos kančios istoriją.
Neįtikėtina, bet getą ir nacių lagerius ištvėrusi Marko mama išgyveno. Po karo ji ištekėjo, pagimdė tris vaikus – Marką, jo seserį ir jaunėlį sūnų, dabartinį Seimo narį Emanuelį Zingerį. Markas ir jo sesuo gimė su širdies ydomis. Užtat Emanuelis – sveikas kaip ridikas.
Taikos sąlygomis žmogus savęs nepažįsta. Jo tikrasis charakteris, galimybės, įsitikinimai, elgesio motyvai atsiskleidžia tik ekstremaliomis, pavyzdžiui, karo sąlygomis. Todėl Markas nė kiek nesistebi nuo vaikystės girdėtais, kartais logika nepaaiškinamais savo mamos pasakojimais ar pastebėjimais apie tuometines karo metų daugelio žmonių ir jos pačios būsenas.
Marko mamos norą išgyventi getą, lagerius, ištverti pragarą žemėje, kaip ji pati prisipažino, skatino du labai keisti dalykai – noras po karo paragauti bulvinių blynų ir sulaukti atpildo Hitleriui. „Mano mama, 18-kos metų mergiotė, atsidūrusi lageryje, visą laiką prisimindavo bulvinius mamos keptus blynus. Tokius paskrudusius, tokius rembrantišku spalvų, tokius auksinius. Gete valgydama šaldytą arklieną arba kotletus iš bulvių lupenų ji galvodavo apie tuos blynus... Tai vienas dalykas. Antras dalykas – ji tikėjosi, kad Hitlerį už jo piktadarystes karo pabaigoje pasodins į narvą ir vežios po visą Europą ir rodys kaip cirke už pinigus. Ji tikėjo, kad ji išliks, o jos skiaudėjai visi bus po žeme. Logika nepaaiškinama vidinė konfrontacija sustiprina dvasią, padeda psichologiškai,“ – įsitikinęs Markas. Ir atvirkščiai – kare ieškant logikos arba teisybės išgyventi neįmanoma.
Dėdę išvadavo sąjungininkai, motiną - rusai
Zingerių šeima prieškaryje buvo vadinamoji buržuazinė viduriniojo sluoksnio šeima. Marko seneliai turėjo viešbutį, Balbieriškyje – bravorą ir malūną, o jo senelė, mamos mama, kailinių važiuodavo nusipirkti į Varšuvą. Vaikus pramogauti veždavo į Kioningsbergo zoologijos sodą. Stengėsi išlaikyti tam tikrą, vidurinio sluoksnio šeimai priderantį lygį. Bet vieną dieną ramus šeimos gyvenimas subyrėjo į šipulius.
„1941-ųjų vasarą, kai mano mama baigė gimnaziją, prasidėjo karo veiksmai – Vokietija per Lietuvos sieną įsiveržė į Sovietų Sąjungą, ir mamos šeima pateko iš pradžių Kauno getą, o po poros metų – į Štuthofo stovyklą – tą pačią kur po poros metu pateko ir Balys Sruoga su keliais Vilniaus universiteto profesoriais tuo pretekstu, kad esą jie žlugdė mobilizaciją į lietuviškąją SS divizija, kuri taip ir nebuvo sukurta. Mamos brolis pateko į Dahau lagerį – vyrus dažniausiai siusdavo į Dahau. Taip išėjo, kad jį po karo išvadavo amerikiečiai, o mamą išvadavo rusai,“ – šitaip trumpai ilgą ir graudžią šeimos istoriją papasakoja M. Zingeris.
Paklaustas, ką jo motinai tame lageryje teko patirti, ir kaip pavyko ištrūkti, Markas išdėsto vaikystėje iš jos girdėtą šiurpų paskojimą – vieną iš daugelio. „Į klojimą, kur gulėjo keli šimtai leisgyvių arba jau mirusių moterų su klumpėmis ant basų, nušalusių kojų, nes naciai jas varė per sniegą vasario mėnesį, įsiveržė suodinas rusų tankistas ir suriko: „Babanki, seičas prijedet sančast.” („Bobelės, tuoj atvaziuos sanitarinis dalinys.“)
Kaip mat prisistatęs jaunas chirurgas jo motinai norėjo nupjauti nušalusią koją (likimo ironija – prieš karą Marko mama buvo šokėja, anglisko valso čempionė), bet vyresnis chirurgas pasakė: „Stop! Šita mergiotė dar šoks...“ Ir jis išgelbėjo jo motinos koją. Visą gyvenimą prieš Kalėdas, pasak Marko, mamai gelia tos kojos pirštus.
Praėję lagerius susitiko Laisvės alėjoje
Mamos brolis išliko gyvas Dahau lageryje tik todėl, kad taisė sargybinių laikrodžius. Buvo laikrodininko sūnus, nenorėjo toli važiuoti mokytis, todėl paveldėjo tėvo profesiją. Jeigu jis būtų buvęs koks nors profesorius inteligentas, jo nebūtų – tokie buvo nereikalingi. Taigi mama su broliu po karo sugrįžo į Kauną...
„Va, čia yra didysis klausimas – ko jie čia sugrįžo, per visus kardonus praėjo? Ogi todėl, kad prieš šeimą išklaidant Kauno gete jie vienas kitam prisiekė: „Jeigu kas, jeigu liksim gyvi, po karo susitiksime Laisvės alėjoje. Ir jie susirado vienas kitą...”
Kaip ištvėrė tą pragarą, ką galų gale ten valgė? Markas papasakoja dar vieną graudžią iš mamos girdėtą istoriją, kaip jo senelė dukrai per spygliuotą vielą permesdavo margarino gabaliuką ir su humoru sakydavo: „Aš nenoriu, aš saugau figūrą ...“ Marko senelė seniai ilsisi Baltijos jūros dugne, kur plaukdoma laivu nuskendo visa kalinių kolona.
„Mirties marše“ tykojo mirtis
Baigiantis karui esesininkus buvo apėmusi kažkokia manija kalinius varyti į „mirties maršus“ – gainioti tol, kol jie pakelyje numirs. To, pasak Marko, nesuprato net Reicho generolai – kodėl jie rengė tuos „mirties maršus” ir be tikslo varinėjo kalinius iš vienos vietos į kitą. Vokietija buvo sutriuškinta, nacių armijai reikėjo manevruoti, o esesininkai atkakliai laikėsi savo, versdavo nelaiminguosius eiti į priekį ir nušaudavo kiekvieną, kas atsilikdavo. Taip Marko senelę su kitais kaliniais nuvarė iki pat Baltijos jūros, susodino į didžiulį laivą, kuris turėjo nuplukdyti į kažkurią salą, į kažokį lagerį netoli Švedijos. Bet tuo metu užskrido sąjungininkų aviacija, subombordavo visą tokių laivų karavaną. Kaliniai buvo apatiniame denyje, sargyba - viršuje. Keli gyvi likę žmonės sugebejo priplaukti kažkokią uolą ar salą, bet tūkstančiai amžinojo poilsio atgulė Baltijos jūros dugne.
Baisiausia, kad kalinių tarpe buvo ir vaikai. Beje, vaikai iš turtingų šeimų žūdavo pirmiausia, nes buvo išlepę. Į getą Marko mama pateko kartu su gražuole bendraklase, mergina iš turtingos šeimos. Ją vadindavo Mici. Ji vis dejuodavo: „Oi, negaliu paeiti, oi, negaliu paeiti, man nutrynė koją...“ Marko mama vis sakydavo: „Laikykis, laikykis...“ Vieną naktį, mirties maršo metu, kalinių kolonai teko nakvoti Gdansko kalėjime. Iš ryto Mici sako: „Aš neisiu, nebeturiu jėgų..“ Mama jai: „Einam, nes tave nušaus...“ Bet Mici atsakė negalinti pavilkti kojų. Mama pagrąsino atimti iš jos gertuvę su vandeniu, esą pabijojusi likti be vandens, Mici stosis ir eis, bet ta atsakė: „Daryk, ką nori, aš negaliu....“ Ir pasiliko. Vos kalinių kolonai išėjo už kalėjimo vartų, jo kieme pasigirdo šūvis... Daugiau niekuomet gyvenime mama jos nesutiko.
Markas įsitikinęs, kad visi tie baisumai liko mamos pasąmonėje, su jais ji pragyveno visą gyvenimą. Neabejoja, kad buvo dar baisesnių dalykų, kurių ji nepapasakojo, nes ją būtų palaužę psichiškai. Istorija žino tuos dalykus, liudinininkai pasakojo, tačiau motina apie tai nekalba ir negalima jos versti to daryti.
Mergaitė iš geros šeimos
Getą ir nacių lagerius perėjusi M. Zingerio mama neskiepijo neapykantos savo skriaudėjams: „Mano mama buvo medicinos sesuo. Ji buvo ginekologė, akušerė. Žinoma, po karo ji galėjo baigti ir medicinos institutą, bet nebuvo iš ko gyventi, reikėjo eiti į darbą, gauti atlyginimą. Veikė medicinos seserų kursai, ir ji juos baigė. Aš manau, kad ji pasirinko tokią specialybę dėl to, kad gyvenime matė daug negyvų vaikų. Gimstančių vaikų priėmimas buvo jos atsakymas Hilteriui. Ji visą laiką buvo linksma. Rytais ji atitraukdavo mano kambario užuolaidas iš ryto dainuodama: „ Laba ryta, voverė, būsi mano giminė...” Ji dainavo medicinos seserų chore. Jinai buvo linksma, prieš karą šoko anglų valsą ir labai gyvos nuotaikos po karo. Buvo paprastas žmogus. Jii nekalbėjo sudėtingais žodžiais – tolerancija, trečias, ketvirtas... Turėjo daug draugų ir visus mylėjo.“
Markas prasitaria, kad jo tėvų šeima buvo sudaryta iš dviejų socialinių sluoksnių: mamos linijoje – smulkūs buržua, amatininkai, tėvo – inteligentai. Du skirtingi sluoksniai, kurie kartais turi skirtingus supratimus apie pasaulį, visuomenes reikalus, bet Markas niekada negirdėjo žmonių skirstant į tautybes ar rases, nes ne čia esmė. Žmogus, pasak Marko, yra svarbiausia. Tik jo senelė, kilusi iš burzuazinės šeimos, žmones skirstė klasėmis, nes caro laikais tai buvo įprasta. Sakydavo: „Va, susipažinkite – mergaitė iš geros šeimos.“ Ką tai reiškė? Tai reiškė, kad jos tėvų namuose stovi pianinas, kad ją moko kalbų, kad tai yra stabili šeima.
„Mano mama mokėsi lietuvių valstybinėje gimnazijoje, kuriai vadovavo Stasys Čiurlionis. Ją mokė įvairūs mokytojai, gana žinomi žmones – skulptoriaus Roberto Antinio tėvas, ji mokėsi vokiečių kalbos, kurios jai labai prireikė kelis metus sėdint vokiečių lageryje. Jos istorijos mokytojas buvo labai įdomus žmogus – sutikęs per miestą varomą kalinių koloną visuomet nusiimdavo skrybėlę, žemai nusilenkdavo ir gaudavo, žinoma, šautuvo buože į šoną,“ – iš mamos girdėtus psakojimus kartoja Markas.
Marko tėčio likimas buvo kitoks nei jo žmonos. Vytauto Didžiojo universiteto studentas, prasidėjus karui, pasitraukė į Rytus ir atsidūrė Kazachstane, tuometinėje Alma-Atoje. Iš ten pateko į karininkų mokyklą, o iš jos – į 16-ąją lietuvišką diviziją, su kuria pasiekė Kioningsbergo apskritį ir į nelaisvę paėmė vokiečių majorą. Už tai jį mobilizavo į užnugarį, kur jis visą gyvenimą dirbo mokyklos direktoriumi, anglų kalbos mokytoju. „Anglų kalba mūsų šeimoje – labai įprasta. Mano tėvas su manimi nuo vaikystės bandė kalbėti angliškai. Paauglysteje aš maištaudavau, bet dabar man anglų kalba yra natūralus dalykas. Ji man nėra svetima,“ – sako žydų tautos verybes Gaono žydų muziejuje saugantis jos direktorius M.Zingeris.
Žmoną pamilo ne dėl tautybės
Markas supranta ir jidiš, tačiau trūksta praktikos, kadangi žydų bendruomenė išnaikinta. „Kartais mano mama kalbėdavo telefonu su savo senom gerom draugėm idiš kalba. Tik tiek apie ją žinau. Beje, lietuviška jidiš turi ryškių savo tarmės požymių, skiriasi,pavyzdžiui, nuo lenkiškos arba galicijos idiš tarmės. Kitaip tariami balsiai, ji nėra norminė literatūrinė kalba,“ – šios archaiškos kalbos subtilumus dėsto Vilniaus universitete filologo specialybę įgijęs Markas.
Prasitaria – jo brolį Emanuelį mokė skambinti pianinu ir iki šiol vakarėliuose jis juo skambina. „Aš neskambinu pianinu, nes mano sritis yra knygos, kalbos, istorija, literatūra“, – sako daugelio romanų, eilėraščių, esė autorius M. Zingeris.
Paklaustas, ar jo žmona lietuvė, žydė ar kitos tautybes, Markas pykteli: „Aš žmonių neskirstau pagal tautybės. Aš ją vedžiau ne dėl to, kad ji lietuvė, gruzinė ar indėnė. Aš ją buvau įsimylėjęs. Ne už tautybę, nors jos šeimoje iš tiesų yra įvairių genų – ukrainiečių, Lenkijos žydų.“ O tai reiškia, kad ji labai graži? „Labai graži, – atlyžta Markas. – Ir mano vaikai taip pat gražūs. Sūnus fotografas Emlis priklauso Lietuvos fotomenininkų sajungai. Jis dar jaunas, bet labai daug keliauja po Izraelį, Ispaniją, Graikijoje gyveno. Kaip jaunas žmogus labai daug patyrė, pamatė, turi nuostabią akį, prieš dvejus metus surengė puikią parodą Kaune. Kol kas jis – daug žadantis jaunas fotografas. Toliau – žiūrėsime. Kitas sūnus bus kulinaras. Juokaujam, kad jis Vilniuje atidarys žydiško maisto restoraną, kurį aprašiau savo romane „Sezonas su šokėja.” (Juokiasi.)
Rašyti komentarą