Indėnai, su meile aprašyti Karlo May, Fenimore'o Cooperio, Thomo Mayne Reido jaunimui skirtose knygose, niekur nuo žemės paviršiaus nedingo. Jie tebegyvena abiejose Amerikose.
Kai atvykėliai iš Europos užkariavo visą žemyną, pabudo ir kolonistų sąžinė. Indėnams buvo atriekti didžiuliai žemės plotai ir pavadinti rezervatais. Ne ta prasme, kad indėnai turėjo gyventi kaip gete, negalėdami iš ten išeiti, nors buvo bandyta ir taip aiškinti žodį „rezervatas“. Tikroji šio žodžio prasmė - tik indėnams rezervuota vieta. Be jų leidimo ten niekas negali apsigyventi ar pramonės kurti.
Rezervatams buvo atiduodama prasta žemė, kurios niekas nenorėjo - pusdykumės, nuplikę kalnai, pelkės. Geriau indėnams pasisekė Kanadoje, kur begaliniai miškų plotai, daugybė ežerų, upių ir jūrų įlankų. Bet nepražuvo ir Jungtinių Amerikos Valstijų indėnai, nors visą XX amžių juodą vargą vargo. Gyveno pusbadžiu iš skurdžių pašalpų, tarsi asocialūs asmenys, daugelis skendo alkoholyje.
Kai su šeima grįžau iš Kanados, kur ketverius metus dirbau korespondentu, ir važiavau Vilniuje su dukrele į Antakalnį troleibusu, staiga išgirdau ją sakant: „Tete tete, sakei, kad Lietuvoje nėra indėnų! Žiūrėk, indėnas eina!“ Pasižiūrėjau. Eina mūsų žmogus, bet taip šlitiniuoja, kad šaligatvis jam per siauras.
Praturtėjo iš kazino
XX amžiaus pabaigoje JAV indėnams pavyko Vašingtone išsiderėti leidimą steigti rezervatuose lošimo namus. Taip jie ne tik greitai išsikapstė iš skurdo, bet tapo turtuoliais, ėmė važinėti ilgais kadilakais ir tukti - indėnų vyrai, moterys ir vaikai storėja dar greičiau nei juodaodžiai. Tapę ponais indėnai dirbti fizinio darbo nenori, žvejodami valties irkluoti taip pat nenori - geriau galingą variklį prikabina. Todėl dažnas jų miršta nesulaukęs senatvės nuo civilizacijos pasekmių - didelio kraujospūdžio, cukraligės, širdies ligų. Užtat miršta turtingi. Pietų Amerikos indėnai daugiau išsaugojo senojo gyvenimo elementų.
Kitokia kova
Kova tarp baltųjų ir indėnų tebevyksta, tik dabar ji kitokia. Niekas neleistų kavalerijai užpulti gyvenvietės, o vėliau paskelbti teritoriją išvaduotą nuo klastingųjų indėnų. Užtat išpopuliarėjo kitoks kovos būdas - paversti indėną pajuokos objektu, vaizduoti jį nedrąsų, nemokantį ginti savo paveldo. Šis klastingas būdas sugalvotas Kolumbijoje, kur gyvena indėnų wayu gentis.
Šie indėnai neturi pavardžių ir neregistruoja gimimo datos. Vardus turi, bet juos pakeičia, kai išteka ar veda, kai išgyja nuo sunkios ligos ar išvengia pavojaus. Jų supratimu: pakeisi vardą - apgausi blogąsias dvasias. Bet baltiesiems reikia, kad „jų“ indėnai turėtų vardą, pavardę ir asmens tapatybės kortelę. Per rinkimus reikia rinkėjų. Na ir pasijuokti iš indėnų galima, taip save, baltuosius, sureikšminant.
Štai atvažiuoja į džiunglių laukymę, kur stovi wayu kaimelis, surašinėtojų brigada. Nė vienas atvykėlis šios genties kalbos nemoka. Pasistato atsivežtus stalus, mašiną kortelėms spausti. Indėnai paklusniai sustoja į eilutę. „Koks tavo vardas?“ - ima klausti kiekvieno. Retas indėnas supranta ispaniškai, o tas, kuris suvokia, ko jo klausia, atsako, kad dabar jį šaukia Tanku Pušaina. „Nėra tokio vardo, - atkerta valdininkas. - Būsi Tarzanas.“ Čiaukšt - padaroma nuotrauka, išspaudžiama plastiko kortelė, ir eik, „kitas!“. Kita - Dorilė. Ji liesa, todėl tampa Žuvies kaulu. Trečia indėnė pavadinama Kostarika. Taip indėnai tampa Johnu Kennedy, Alka Selteriu, Kišene, Žnyplėmis dantims traukti, Marilyn Monroe, Tabaku, Telefonu, Vienuole. Vardai suteikiami tokie, kokie besišaipantiems valdininkams ateina į galvą. Pasikuždėję tarpusavyje genties vadą valdininkai pagerbia ypatingu vardu, pavadindami jį Geležiniu krapštuku nugarai. Būdamas vadas, jis turės pasirašinėti įvairius dokumentus, tartis su vietos valdžia. Ir visur jo pasakytas vardas sukels juoką.
Toks indėnų žeminimas trunka jau 50 metų. Tai gali pasirodyti menkniekis, tačiau kaip su tokiu vardu važiuoti į miestą darbo ieškoti arba mokytis? Gaila, nes wayu indėnai turi savus gražius vardus: Touši - žemdirbys, Juya - vandens stichijos žmogus, Nošne - mokantis raminti žmonių sielas.
Kova už Amazonės miškus
Ne visada indėnų kova su kolonistais baigiasi pralaimėjimu.
Pasakyti, kad Amazonija didžiausias pasaulyje miškas, vadinasi, nieko nepasakyti. Skrendi valandą, dvi, o apačioje vis žalias kilimas, kurio galo nematyti.
Kaip žinote, miškai ir augmenija sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Jei šių džiunglių nebūtų, visame pasaulyje oras būtų kaip Vilniaus centre. Didžioji dalis Amazonijos priklauso Brazilijai. Joje auga vertingi kietmedžiai, juodmedžiai, vaistingieji augalai. Auga net natūralūs ir labai veiksmingi probiotikai. Tačiau tą mišką kirsti gali kas tik nori. Arba sudeginę keliolika kvadratinių kilometrų miško pasėti sojas, kviečius. Jeigu kas pagaus - išgelbės kyšis, bet nelabai ir gaudo. Neseniai palikęs Brazilijos prezidento postą Luizas Inacio Lula da Silva ragino piliečius: „Pirmyn, į Amazonę!“
Džiunglėse gyvena keli tūkstančiai indėnų genčių. Kai kurios net nėra mačiusios baltojo. Kai iškertamas miškas, indėnai išmiršta. Jie bando kovoti lankais ir užnuodytomis strėlėmis, taip suteikdami didelį malonumą automatais ginkluotiems medkirčiams.
Kai surui gentis pirmą kartą susitiko su baltaisiais, joje buvo 5 000 žmonių. Po penkerių metų jų liko 300. Genties karių vadui Almirui Narayamogai buvo 17 metų, kai tėvas supratęs, jog nesugebės indėnų apginti, perdavė valdžią į sūnaus rankas. Almiras įsakė paslėpti lankus, ietis, net šaunamuosius ginklus, o pats išvažiavo studijuoti biologijos į Gajanos universitetą. Kiti studentai nenorėjo su juo nė bendrauti - tatuiruotas veidas, pirštai, prastai kalba portugališkai, todėl Almiras pasinėrė į internetą, apie kurį anksčiau nebuvo net girdėjęs. Užtat kai jis po kelerių metų grįžo į savo kaimelį, viskas ėmė keistis. Jo kariai išmaniaisiais telefonais slapta nufotografuodavo nelegaliai kertančiuosius mišką, o nuotraukas internetu paskleisdavo po visą pasaulį. Indėnai ėmė naudoti ir kitus taikaus pasipriešinimo būdus - prisikaustydavo prie medžių, kviesdavo žurnalistus.
Almirui grasinta mirtim, už jo galvą buvo paskirta 100 tūkst. dolerių premija. Jam teko slėptis Jungtinėse Valstijose. Ten indėnas nutarė susisiekti su „Google“ vadovais. Jam sakė, kad patekti pas juos sunkiau nei pas prezidentą. Almiras užpylė „Google“ laiškais, laikraščių iškarpomis, vaizdo įrašais. Pats nuvyko į Kalifornijos Palo Alto miestelyje esančią „Google“ būstinę ir pareiškė, kad neišvažiuos, kol nebus priimtas. Po penkių dienų jam buvo paskirtas pusės valandos susitikimas, į kurį Almiras atvyko apsitaisęs taip, kaip pagal jo genties etiketą reikia rengtis einant tartis su kitos genties vadais: ant galvos - plunksnos, ant kaklo - amuletai.
„Google“ vadai jo nepaleido tris valandas. Pajuto, kad veltui galima gauti pasaulinę reklamą. Buvo nutarta, kad amerikiečiai padės saugoti džiungles ir visam pasauliui skelbs apie indėnams gresiantį pavojų. Į surui kaimelius atvyko „Google“ specialistai su nešiojamaisiais kompiuteriais, serveriais, GPS. Jie mokė indėnus psichologinės kovos triukų. Iš palydovų padarytose nuotraukose visam pasauliui buvo rodoma, kaip kertami miškai. Taip indėnai sulaukė pagalbos iš viso pasaulio. Jungtinės Tautos ėmėsi juos globoti. Su Almiru susitiko Jungtinės Karalystės sosto įpėdinis princas Charlesas.
Kovingam indėnui to neužteko. Jis nutarė baltuosius supažindinti su savo genties kultūra, o tautiečius išmokyti portugalų kalbos, kuri Brazilijoje paskelbta valstybine. Ir dar - jis ragina visą pasaulį atsodinti Amazonės džiungles, o surui genties teritorijose pasodinti milijoną medžių. Šveicarijos nevyriausybinės organizacijos „Acqvuaverde“ pirmininkas Tomas Picera pasakojo, jog jį pribloškė indėno laiško konkretumas - jame buvo aiškiai išdėstyta, kaip tą milijoną medžių galima pasodinti.
Darbai jau vyksta. Pasodinta 120 tūkst. medžių. Ėmė atgimti ir surui gentis - joje jau 1500 žmonių.
Rašyti komentarą