Sumišimas, pyktis, nežinia. Visa tai atsispindi viso gyvenimo santaupas per vieną naktį žlugusioje banko „Snoras“ antrinėje įmonėje „Latvijas Krajbanka“ praradusio latvių kompozitoriaus Raimondo Paulso veide.
Vieni reiškė užuojautą, kiti tyčiojosi
Įdomus sutapimas – tomis dienomis, kai jo atrasta ir į žvaigždes iškelta rusų dainininkė Ala Pugačiova mėgavosi prabanga ir tekėjo už kone 30-čia metų jaunesnio rusų humoristo, milijonieriaus Maksimo Galkino, jos buvusį Maestro pasiekė žinia – „Krajbanka“ sprogo. O tai reiškė, kad jis prarado viso gyvenimo santaupas.
Apie tai R. Paulsas sužinojo iš laikraščių. Kaip tuo metu jautėsi, nenori kalbėti, tik prasitaria, kad jo žmona šį praradimą išgyveno skaudžiau nei jis. „Tačiau nemaloniausia buvo tai, kad mano pavardė sukosi visur, visuose laikraščiuose – kiek, kokių pinigų turėjau. Ir prasidėjo – vieni reiškė užuojautą, kiti tyčiojosi... Kas už tai sumokės?“ – retoriškai klausia vienų dievinamas, kitų kritikuojamas buvęs Latvijos Seimo narys, buvęs Latvijos kultūros ministras, kompozitorius ir pianistas R. Paulsas.
Panašu, kad beveik milijonas visą gyvenimą taupytų jo eurų taip ir liks dūlėti po „Krajbanka“ griuvėsiais. Televizijos laidoje „Paskutinė instancija“ nacionaline Latvijos vertybe vadinamas vyras prisipažino: jaučiasi apiplėštas, apvogtas ne plėšikų, o savos valstybės.
R. Paulsas atviras: jis ne tik prarado milijoną – viešinant jo asmeninius duomenis, buvo pažemintas ir jo žmogiškas orumas. Negana to – visiems didžiausiems šio banko kreditoriams prieš pat Naujuosius buvo išsiuntinėti naujamečiai sveikinimai su R. Paulso soliniu albumu, pasirašytu paties Maestro…
„Tai tiesa, nes aš tą banką reklamavau, grojau jo reklaminiame klipe fortepijonu. Pernai jis padėjo surengti mano 75-mečio koncertą“, – neneigia sausio 12-ąją gimtadienį švenčiantis R. Paulsas, neslepiantis, kad draugavo su „Krajbanka“ prezidentu, buvo pažįstamas su jo tėvu, bet kad šitaip ciniškai bus pasinaudota jo vardu, nenumanė, o pavojaus nenujautė – „Krajbanka“ buvo pats populiariausias, didžiausias bankas Latvijoje. Kaimuose jis buvo vienintelis bankas, į kurį žmonės dėjo visas santaupas, pensijas, kurias neseniai prarado.
Apvogtas valstybiniu mastu
„Tai bankas, kuriame aš laikiau pinigus 20 metų. Šis bankas buvo Latvijos bankas, bet vieną dieną jis buvo privatizuotas. O kas leido tą banką parduoti? Buvo tokia bankų priežiūros komisija, kurios pirmininkė gaudavo 10 tūkstančių latų atlyginimą. Neseniai ji tyliai, ramiai atsistatydino. Jie pavogė mūsų pinigus,– bankininkų įžūlumu piktinosi Maestro. – Apvogė valstybiniu mastu. Jeigu iš seifo pavogtų, ieškotų vagių, jie būtų nubausti, o čia niekas nenubaustas.“
Žurnalistės J. Valeikaitės paklaustas, ar žinojo, kad banke – rusiški pinigai, R. Paulsas nustebo: „O kodėl aš turėčiau tai žinoti? Aš juk menininkas, ne politikas. Latvijos finansų ministras irgi sako: „Jūs turite žinoti, kur dedate savo pinigus.“ Jei tas finansų ministras būtų buvęs arčiau, būčiau jam trenkęs per veidą.“ Piktinasi, kad net ministras pirmininkas negali žmonėms pasakyti, kokiame banke laikyti sąžiningai uždirbtus pinigus.
Prarastasis milijonas eurų – tai visi muziko honorarai. Autorinės teisės, visi užmokesčiai už koncertus, atlyginimai – viskas keliavo per tą nelaimingą banką. „Tai ne tokio masto biznis, kaip nafta ar dujos, kur vieno parašo kaina – 10 milijonų į kišenę. Tai – mano darbu ir talentu uždirbti pinigai“, – savo pinigų kilmę atskleidžia buvęs žlugusio banko klientas ir stebisi melu, kuriuo buvo apipiltas.
Prasitaria, kad, išgirdęs apie neramumus, paskambino „Krajbanka“ prezidentui Ivarui Priedičiui ir paklausė, kas dedasi, bet šis patikino, kad viskas gerai, ir jei kas nors nutiks, jis informuosiąs. Bet neinformavo. Po dviejų dienų „Krajbanka“ sprogo.
R. Paulso pastebėjimu, buvęs „Krajbanka“ prezidentas, dabar sėdintis areštinėje, – buvęs komjaunimo sekretorius, prieš kelerius metus taip pat žlugusio „Parex“ vadas – irgi buvęs komjaunuolis. Vadinasi, senosios struktūros išliko ir veikia. Tačiau R. Paulsas joms niekada nepriklausė, nebuvo iš tos pačios grupuotės. „Buvau pirmas kultūros ministras, nepriklausęs jokiai partijai“, – sako aferomis niekada neužsiiminėjęs buvęs Atkurtosios Latvijos valdininkas.
Pinigus grąžinti žadėjo nusikaltėliai
Faktas akivaizdus – pinigai dingo, kaltų nėra. R. Paulsas prasitaria – žlugus bankui jam kažkas skambino siūlydamas grąžinti juos per dvi valandas, bet mano, kad tai buvo kriminaliniai elementai, nuo kurių reikia laikytis kuo toliau. Iš visos sumos teatgavo apdraustų 70 tūkstančių eurų, ir tai viskas.
Ar pinigai jam svarbūs? Pasak R. Paulso, norintis normaliai gyventi vidurinės klasės žmogus turėtų uždirbti 10–15 tūkstančių litų per mėnesį, apie 2–3 tūkst. latų. O kaip yra? „Pensininkas gauna 5–6 šimtus litų, juk tai ne pinigai, taip gyventi neįmanoma, – sako R. Paulsas, pats gyvenantis iš pensijos ir 2 tūkstančių litų atlyginimo Latvijos radijuje bei atsitiktinių koncertų. – Aš turiu didelę patirtį pramogų versle, jeigu ją taip galima pavadinti, bet Baltijos šalyse tai ne biznis, o pigi chaltūra. Aš dirbu viename Rygos teatre ir gaunu 1500 litų. Už koncertą – 2000 litų. Tai išgirdę žinomi draugai Rusijoje sukioja pirštą ties smilkiniu.“
Kad R. Paulsas – iki šiol legenda, J. Valeikaitė pajuto kartu su juo vaikštinėdama po Rygą – visos sutiktos moterys su juo sveikinosi. To nesureikšminantis Maestro neneigia, kad žmonės ne tik sveikinasi, bet nori kartu fotografuotis, prašo autografų, tačiau iš jų prisiklauso ir visokių šlykštybių. „Neturiu nei vairuotojo, nei apsaugos. Einu gatve ir klausau visokių bjaurių komentarų. Čia mane visi žino…“ – viešumo kainą įvardija Mestro.
Patikina neturintis daug draugų. „Juk tos mažos tautos ypatingos tuo, kad savo didžiuosius „suvalgo“, – apmaudauja toli už Latvijos ribų išgarsėjęs menininkas.
Rygą valdo rusai
Pinigai – gerai, bet rusiški pinigai latviams jau atsirūgo. Žlugus sąsajų su didžiausiomis Rusijos verslo įmonėmis turėjusiam bankui „Parex“, daugeliui jų teko graužti nagus. Nepasimokė. Latviai, pasak laidos vedėjos R. Janutienės, ir toliau rusams stengiasi sukurti šveicariškas sąlygas ir jų verslo paslaptis saugo po devyniais užraktais. Visame pasaulyje nekilnojamąjį turtą supirkinėjantys ir jo Rygoje taip pat nemažai turintys rusai tai vertina.
R. Paulsas pastebi, kad aikštėje, kurioje 1991-ųjų sausio 14-ąją dėjosi kruvini įvykiai, vyko kova už Latvijos nepriklausomybę („su Laima Vaikule tą vakarą sėdėjome restorane priešais ir viską matėme“), buvo pilna rusų. Supaprastėjus vizų procedūrai jų čia privažiavo daugybė. „Bet tegul žmonės atvažiuoja, mes irgi kažkur važiuojame. Jie juk šiek tiek palieka“, – pamąstęs atlyžta Maestro.
Paklaustas, ar jam svarbūs pinigai, atsako: „Aš negyvenau taip, kad man reikėtų daug pinigų. Aš gyvenu padoriai – turiu mašiną, butą, bet yra tam tikra riba, kurios neperžengiu, nes mano poreikiai paprasti. Niekada nestatysiu pilies kaip Galkinas. Pas juos ten poreikiai kitokie, Rubliovkoje kitaip gyvena. Aš kukliai gyvenu Latvijoje: Rygoje – butas, 15 km nuo miesto – sodyba.“
Pinigai, pasak jo, nėra pats pavojingiausias dalykas. Už jį baisesnis – vyrų valdžios troškimas. „Kai atsiranda milijonai, tada reikia valdžios. Jie ima galvoti, kaip patekti į valdžią…“ – ne sykį tai pastebėjo buvęs Latvijos seimo narys.
Iš bado nemirsiąs
Pastaraisiais metais R. Paulsas daug koncertavo kaip pianistas. Iki šiol kūrė muziką, o to, ko išmoko konservatorijoje, buvo užmetęs. Jam pranašavo pianisto ateitį, bet jis nuėjo kitu keliu – pradėjo dirbti su estradiniais orkestrais, atlikėjais, tarp kitko su Lietuvos – irgi. „Prisimenu legendinius mūsų susitikimus su kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu; tuos susitikimus baigdavome milicijos skyriuje. Išgerdavome, linksmindavomės. Netgi Vilniuje, centrinėje gatvėje, ir čia nieko blogo nematau, nes tai buvo jaunystė…“ – šypteli nebeturintis ko prarasti muzikas.
Koncertai su Laima Vaikule, Ala Pugačiova, Valerijumi Leontjevu – graži praeitis. R. Paulsas, kaip ir Boria Moisejevas, iki šiol yra paklausiausias buvusios Sovietų Sąjungos muzikas. Jį kviečia koncertuoti į Maskvą, Minską, Kijevą atlikti dainų, kurios ant kelių parklupdydavo jo gerbėjas visoje Sovietų Sąjungoje. Ir ačiū Dievui.
Pramogų verslą Baltijos šalyse kompozitorius vadina ne verslu, o pigia chaltūra. Įsitikinęs, kad 2 tūkstančiai litų už koncertą, kurį gauna, – atlikėją žeminantis, menkas užmokestis. „Kas mane gelbsti? Mane lengvai paskandinti nėra paprasta. Turiu nuostabią sodybą ir katerį. Aš išgyvensiu, iš bado nemirsiu, bet yra apmaudu, ir tai kitas reikalas“, – nusivylimo valstybe, jos tarnautojais ir įžūliais bankininkais neslepia Maestro.
Rašyti komentarą