JAV gynybos biudžetas beveik 100 kartų viršija Irano karines išlaidas. Ir vis dėlto saugumo ekspertai baiminasi, kad potencialus karinis konfliktas Persijos įlankoje amerikiečiams kainuotų daugiau, negu jie gali sau leisti, skelbia JAV leidinys „The Christian Science Monitor“.
Teherano pareigūnai jau kurį laiką kalba apie tai, kad konfliktas Persijos įlankoje, per kurią gabenama didelė dalis pasaulyje išgaunamos naftos, JAV ir Europos Sąjungai baigtųsi katastrofa.
Pentagonas šią savaitę ignoravo grasinimus ir pasiuntė prie Irano krantų lėktuvnešį USS „Abrahamas Lincolnas“ su britų ir prancūzų karo laivų palyda. Tačiau amerikiečių saugumo ekspertai supranta, kad Irano grasinimai nėra laužti iš piršto – islamistinis režimas ne vieną dešimtmetį kruopščiai rengia asimetrinę strategiją, skirtą kiek įmanoma sumažinti karinio JAV pranašumo poveikį.
Saddamo Husseino režimo žlugimas Irake 2003 metais įtikinamai parodė, jog atvirame mūšio lauke JAV kariuomenė šiuo metu faktiškai neturi konkurentų. Tačiau Iranas dar prieš tai nemažai pastangų skyrė ne įprastinių karinių pajėgumų, o partizaninio karo metodų plėtotei. Teherane laikomasi požiūrio, jog amerikiečiams atbaidyti užtektų dviejų dalykų: kuo ilgiau užtęsti pasipriešinimą bei, kas dar svarbiau, sutrikdyti tanklaivių eismą Ormūzo sąsiauryje – viename svarbiausių naftos eksporto kanalų, nuo kurio priklauso pasaulio ekonomikos gerovė.
Iraniečiai sukaupė nemažai minų, kuriomis galėtų greitai užtverti Ormūzo sąsiaurį. Jie taip pat turi daug nedidelių, bet greitų laivų, kurie įslaptintuose uostuose laukia karo pradžios. Teheranas yra parengęs ir decentralizuotą valdymo sistemą, kuri leistų atskiriems daliniams ar laivams veikti nepriklausomai nuo vadovybės komandų – juk S. Husseino kariuomenė du kartus beviltiškai pralaimėjo Vakarų pajėgoms dar ir dėl to, kad JAV aviacija sudraskė jos komunikacijos kanalus. Prie viso to – artilerijos pabūklai ir raketos, nukreipti į tą patį Ormūzo sąsiaurį, bei kryptingas darbas, kuriant greitas torpedas ir nedidelius povandeninius laivus, iš kurių paleisti narai galėtų vykdyti diversijas prieš stovinčius laivus.
Pralaimėta karo simuliacija
Yra ir dar vienas nerimą keliantis ženklas – JAV kariuomenei 2002 metais surengus 250 mln. dolerių kainavusią karo su Iranu simuliaciją, ją teko vos įpusėjus stabdyti, nes išryškėjo „raudonųjų“ (Irano laivyno ir sausumos pajėgų) pranašumas. Tik pakeitus kai kuriuos parametrus, pavyko užtikrinti „mėlynųjų“ (JAV laivyno) pergalę. Ekspertų toks rezultatas neįtikino.
„Jau vien mūsų skaičiaus pakako, kad būtų pažeistas jų sugebėjimas, tiek psichologinis, tiek ir elektroninis, atremti išpuolį“, – pirmines „mėlynųjų“ nesėkmes tuo metu aiškino „raudoniesiems“ vadovavęs generolas leitenantas Paulas Van Riperis.
Karininkas pripažino įkvėpimo sėmęsis iš gamtos pasaulio studijų, kuriose įrodytas vadinamosios „spiečiaus taktikos“ efektyvumas. Ja kovoje su priešais esą instinktyviai remiasi tiek skruzdėlių kolonijos, tiek ir vilkų gaujos.
„Svarbiausia – ne dydis ar individualus pajėgumas, o tai, ar jūs turite pakankamai pajėgų, kurios per trumpą laiką galėtų pasirodyti iš įvairių krypčių“, – tvirtino P. Van Riperis.
Nuo to laiko „spiečiaus taktikos“ tyrimai JAV gerokai pažengė į priekį, ypač sausumos karyboje, kur aktyvus sraigtasparnių naudojimas bei ištobulintos komunikacijos priemonės leidžia itin efektyviai veikti prieš skaičiumi pranašesnes priešo pajėgas.
Irano kariuomenė sausumoje negalėtų pasiekti nieko panašaus. Tačiau jūroje greičio skirtumas nebūtų toks didelis, o tarpais pranašumas netgi pereitų į iraniečių pusę. Nepanašu, kad amerikiečiai jau būtų atradę būdų, kaip kovoti su tokiais priešininkų „spiečiais“.
Lygiai tokių pat nenuspėjamų rezultatų turėtų ir konflikto perkėlimas iš Persijos įlankos į Izraelio pasienį, kur Iranas palaiko artimus ryšius su sukarintomis grupuotėmis „Hizbullah“ ir „Hamas“. Galimi teroristiniai smūgiai dar labiau padidintų spaudimą JAV nutraukti karinius veiksmus.
Tikrasis taikinys – tanklaiviai?
Galiausiai iš tiesų Iranui netgi nereikėtų tiesiogiai pulti JAV karo laivų – užtektų surengti keletą žiniasklaidos plačiai nušviestų išpuolių prieš naftą gabenančius tanklaivius. Prastai pasirengę, bet sunkiai pagaunami Somalio piratai jau įrodė, kad tokio pobūdžio operacijos gali turėti rimtų pasekmių – visų pirma didesnių pervežimo laivais kainų.
Karo Persijos įlankoje atveju būtų susidurta jau ne vien su draudimo įmokų augimu, bet ir didžiuliais pasaulinių naftos kainų šuoliais – kas būtų itin skaudu tiek JAV, tiek ES bei kitiems didiesiems vartotojams.
„Jeigu negalite būti tikri, ar į jus pataikys ir ar į jus nusitaikys konvencinės ginkluotosios pajėgos, o gal vieniša valtis, plūduriuojanti jūroje, arba viena kita mina – tai sukurs gerokai didesnį nesaugumo jausmą negu dviejų laivynų susidūrimas“, – sakė „The Christian Science Monitor“ šaltinis – buvęs aukšto rango ES diplomatas, šešerius metus praleidęs Irane.
Daugelis ekspertų sutaria, kad Iranas vis dėlto stengtųsi išvengti tokio konflikto, į kurį JAV būtų priversta įsitraukti visa galia, nes tai gali anksčiau ar vėliau baigtis režimo žlugimu.
„Iranas gali siekti nuolatinės nedidelio intensyvumo sumaišties sąsiauryje, daugiausia naudodamas asimetrines priemones, su pagrindiniu tikslu padaryti jį jūrine „niekieno žeme“, – tvirtino nepriklausomos naujienų agentūros PBS analitikas Reza Sanati. – Iranas renkasi ne tai, uždaryti sąsiaurį ar ne, o tai, ar jį užkimšti.“
Vidurio Rytų valstybė, jau kurį laiką kenčianti nuo pamažu griežtinamų tarptautinių ekonominių sankcijų, pasistengtų, kad ir JAV, bandančios būti vieninteliu „policininku“ neramiame regione, patirtų kuo daugiau nuostolių.
Tai – tik dar viena priežastis, kodėl nemažai ekspertų abejoja, ar JAV pasiryš artimiausiu metu pulti Iraną. Kibirkštį galėtų įskelti nebent vienašališki Izraelio kariniai smūgiai prieš Irano branduolinius objektus arba JAV prezidento rinkimų metu augsiantis poreikis kandidatams rimčiau užsiimti populizmu, o tokiais atvejais kaina kartais pasidaro nebesvarbi.
Rašyti komentarą