1953 metų sausio 26 dieną netoli Panevėžio žuvo vienas iš Aukštaitijos ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo vadų Bronius Karbočius-Bitė. Taip baigėsi bene ilgiausiai pokario metais veikusio laisvės kovotojų junginio - Ukmergės apskrityje įkurtos Lietuvos partizanų Vyčio apygardos istorija.
Ankstyvą 1953 metų sausio 27-osios rytą netoli Panevėžio esančioje Molainių gyvenvietėje pasirodė enkavėdistų būrys. Žiūrėdama pro langą paskutiniojo Vyčio apygardos vado Broniaus Karbočiaus žmona Janina nė neabejojo - kareiviai tuoj įsiverš į ją priglaudusių vietos gyventojų Vilčinskų namus. Nuojautos buvo pačios juodžiausios. Ir ne be reikalo: vakar apie vienuoliktą vakaro pas J.Karbočienę buvo užbėgęs Česlovas Salagubas, vienas iš jos vyro bendražygių. Jis papasakojo moteriai, kad tądien tris Šilagalio kaime esančioje slėptuvėje vakarieniaujančius Vyčio apygardos štabo narius - jį, Viktorą Mažeiką ir B.Karbočių užklupo ginkluoti čekistai, įvyko smarkus susišaudymas. Nieko daugiau apie kovos draugų likimą negalintis pasakyti partizanas dingo nakties tamsoje.
„O mano širdis jautė, kad kažkas baisaus atsitiko, nes prie plento, be to, žiemos metas - nei kur bėgt, nei kur slėptis. Būdavo, po bet kokių kautynių Bronius man kuo skubiausiai praneša apie save. Laukiau ir tuo kartu, per naktį nemiegojau, gal kuris užbėgs, bet tylu, ramu“, - po daugelio metų knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ pasakos J.Karbočienė.
Dabar, pasirodžius kareiviams, vilties nebeliko: jos vyras arba žuvo, arba gyvas pateko į čekistų nagus. Šiaip ar taip į Vilčinskų namus jie atėjo neatsitiktinai, o iš kažkur sužinoję, kad namo sandėliuke yra slėptuvė, o joje - sena rašomoji mašinėlė ir dokumentai. Jų paslėpti nebebuvo kada - kareiviai jau troboje. Vieni kamantinėjo namų šeimininkę, kiti šmirinėjo po trobą ir kiemą. Neįmantrią slėptuvę čekistai greitai aptiko, bet daugiau nieko nepešė. Ona Vilčinskaitė tvirtino nežinanti, kam priklauso slėptuvėje rasti daiktai, o Janina apsimetė esanti nesveiko proto - stovėjo prie verdančio puodo ir maišė vandenyje į jį subertus krosnies pelenus. Čekistai taip ir nesuprato, kad jų rankose buvo vakar žuvusio Vyčio apygardos vado žmona.
„Visa laimė, kad visi buvo rusai, jei stribai, tai būtų iššifravę tą mano spektaklį“, - vėliau prisimins J.Karbočienė. Tąsyk jie išsivedė tik namų šeimininkę Oną. Kas buvo toji pelenus verdanti „pamišėlė“, čekistai susivoks tik po kurio laiko. Sugrįžę į Molainius jie ieškos J.Karbočienės, tačiau šios pėdsakai jau bus ataušę.
Tai beveik viskas, ką būtų galima papasakoti apie paskutiniojo Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vado B.Karbočiaus-Bitės, dar žinomo Algimanto slapyvardžiu, žūtį, tapusią ir viso šio Ukmergės krašte susikūrusio laisvės kovotojų junginio veiklos pabaiga. Šio Aukštaitijos kampelio partizanų kova truko ištisą dešimtmetį. Jos ištakos siekia dar antinacinės rezistencijos laikus.
Pirmasis vadas - prezidento sūnėnas
Jau nuo 1942 metų Ukmergės apskrityje veikė pogrindinė antinacinė organizacija „Tautinis frontas“. Jos štabo ir žvalgybos viršininko pareigas tuo metu ėjo Juozas Krikštaponis, vėliau stovėjęs prie Vyčio apygardos kūrimosi ištakų ir tapęs pirmuoju jos vadu. Iš Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo kilęs paskutiniojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnėnas J.Krikštaponis buvo profesionalus karininkas. 1934 metais baigęs Karo mokyklą Kaune, jis buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į 2-ąjį pėstininkų pulką, o 1938-aisiais vėl sugrįžo į Karo mokyklą, kur tarnavo būrio vadu.
1940 metais, sovietams likvidavus Lietuvos kariuomenę ir jos likučius pertvarkius į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, buvęs Lietuvos karininkas buvo paskirtas 184-osios šaulių divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi. Tokiam paskyrimui galbūt turėjo įtakos J.Krikštaponio sportiniai laimėjimai - dar besimokydamas Karo mokykloje jis buvo tapęs Lietuvos rutulio stūmimo čempionu ir laimėjęs sidabro medalį tarptautinėse varžybose Latvijoje.
Raudonarmiečio uniformą J.Krikštaponis vilkėjo neilgai. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, 29-ajam teritoriniam šaulių korpusui buvo įsakyta trauktis į Rusijos gilumą. J.Krikštaponis, kaip ir dauguma buvusių Lietuvos karininkų, nepanoro paklusti okupantų įsakymui ir iš Raudonosios armijos pasitraukė.
Štai nuo šios vietos susiduriame su skirtingomis tolesnės J.Krikštaponio istorijos versijomis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro interneto tinklalapyje skelbiamoje karininko biografijoje sakoma, kad 1941 metų liepos 16-25 dienomis jis įstojo į lietuvių karių Vilniaus įgulos 2-ąjį apsaugos pulką, rugpjūčio 1-ąją buvo priimtas kuopos vadu į vokiečių organizuotą Kauno komendantūros Tautinio darbo apsaugos batalioną, o vėliau tarnavo savisaugos daliniuose, iš kurių buvo paleistas į atsargą 1942 metų rugsėjo 30-ąją.
Tuo tarpu prieš trejetą metų spaudoje skelbtuose J.Krikštaponio sesers ir jo bendražygio prisiminimuose teigiama, kad būsimas apygardos vadas prasidėjus karui pėsčias iš Vilniaus sugrįžo į tėvų namus, iš čia dažniai važinėdavo į Ukmergę ir rengėsi pasipriešinimui. Sakoma, kad kartą Ukmergės restorane buvęs Lietuvos karininkas užstojo vokiečių įžeidinėjamą lietuvį ir po kilusio konflikto pateko į kalėjimą, iš kurio sugrįžo tik po metų. Artėjant frontui 1944 metų liepą J.Krikštaponis išėjęs iš namų ir artimieji nieko apie jį nieko nežinoję.
Nepaisant tokių skirtingų versijų, aišku viena - tą vasarą J.Krikštaponis tikrai dalyvavo „Tautinio fronto“ veikloje ir 1944 metų liepą, po šiai organizacijai priklausančių ukmergiškių ir Vilniuje veikiančių Lietuvos laisvės armijos (LLA) aktyvistų susitikimo, drauge su savo bendražygiais tapo LLA nariu. Daugiau>>
Rašyti komentarą