Vilnietė Roma Puišienė su britų grupe dviračiais apvažiavo dalį to maršruto, kurį su studijų draugais iš Oksfordo universiteto įveikė ir jaunasis Butano karalius. „Butanas paliko šviesios, švarios karalystės įspūdį, - sakė ji. - Apie tai, kaip šalis valdoma ir tvarkoma, daug pasako skaičiai: 90 proc. išvykusiųjų studijuoti į užsienį vėliau grįžta atgal.“
Įspūdį pašnekovei padarė ir tai, kad maža Butano Karalystė, sugebėjusi atsispirti šalia esančių dviejų galingų valstybių - Indijos ir Kinijos - įtakai, savo piliečiams geba kurti laimingą gyvenimą. „Butanas yra vienintelė šalis pasaulyje, piliečių gerovę matuojanti bendruoju nacionaliniu laimės indeksu ir turinti už tai atsakingą laimės ministrą, - pasakojo keliautoja. - Butaniečiai labai didžiuojasi savo identitetu, kultūra, tradicijomis, tad daugumai žmonių įprasta kasdien dėvėti tautinius drabužius.“
2006 metais žurnalas „Business week“, remdamasis Lesterio universiteto atlikto tyrimo „Pasaulinis laimės žemėlapis“ duomenimis, Butaną įvertino kaip laimingiausią šalį Azijoje ir aštuntą laimingiausių pasaulyje.
Dviračiu po 110 km kasdien
Kalnų dviračių sporto entuziastė R.Puišienė specialiai Butano aplankyti nesiruošė. „Į kelionę mane pakvietė britų nuotykinių kelionių agentūra „KE Adventures“, nes iš anksčiau pažinojau jos vadovą, - pasakojo pašnekovė. - Agentūra norėjo išbandyti dar vieną naują maršrutą po šį kraštą ir ieškojo ištvermingų, patyrusių keliautojų dviračiais. Per 11 dienų kasdien kalnų keliais reikėjo įveikti apie 110 kilometrų. Na, jei žmogus atsistos tiesiai nuo biuro stalo ir anksčiau nebus sportavęs, tai bus ne jo jėgoms. Reikia nors šiek tiek sportuoti, nes kasdien įveikti po 110 km dviračiu nelengva. Kepinant saulei oras slėniuose įkaisdavo iki 35 laipsnių, o pakilus aukščiau į Himalajus tesiekdavo 3 laipsnius šilumos.“
Jei žmogus išvažiuoja neįvertinęs savo jėgų, jis gali nuo dviračio persėsti į lydintį autobusą. „Tačiau kelionė jau bus be kompanijos ir ne tokia įdomi. Iš mūsų grupės du dalyviai dalį maršruto leido autobuse“, - teigė R.Puišienė.
Dviratininkės nuomone, jei žmogus fiziškai pasirengęs ir krūvis jam ne per didelis, jis net ir 100 km per dieną numindamas spės dairytis aplinkui ir semtis įspūdžių. „Nors pulsas dažnai siekdavo 150 dūžių per minutę, - pridūrė ji. - Pradėdavome važiuoti apie 7 val. ryto ir mindavome iki 15-16 valandos. Aukštis keisdavosi. Maksimalus, į kurį buvome pakilę, - 3800 metrų. Fiziškai tai buvo labai sunki kelionė.“ Tačiau kalnų dviračių sportą kultivuojanti moteris, pernai laimėjusi orientavimosi kalnų dviračiais Lietuvos čempionato estafetėje, spėjo pažinti „šviesią ir švarią Butano Karalystę“. Sunkiausia, kaip ji prisipažino, būdavo minti į kalną. Tada greitis tesiekdavo 10 km per valandą. „Pakilimai ir nusileidimai buvo įspūdingi. Didžiausias pakilimas, kurį mes įveikėme per dieną, buvo 65 km į kalną, o nusileidimas - 56 km žemyn“, - prisiminė pašnekovė.
Uždara karalystė
Butanas yra gana uždara karalystė. Įvažiavimas turistams griežtai reglamentuojamas, bet ne ribojamas, kaip gali pasirodyti. „Turistams išduodami leidimai keliauti tam tikromis Butano vietomis. Mes buvome pirma grupė, gavusi leidimą važiuoti būtent tuo pietiniu krašto maršrutu“, - pasakojo Roma.
Turizmo taisyklės nurodo, kad į šalį negali įvažiuoti savarankiškai kaip pavienis turistas ir savarankiškai bastytis po karalystę. Taip, pašnekovės nuomone, matyt, stengiamasi apsaugoti nykštukinę, nė milijono gyventojų neturinčią valstybę nuo turistų antplūdžio. „Butaną aplankyti galima tik su vietos kelionių agentūros leidimu ir lydint jų gidui, - pasakojo keliautoja. - Leidimai išduodami visiems norintiesiems. Apribojimas tik toks - už vieną Butane praleistą dieną turistas vietos kelionių agentūrai turi sumokėti ne mažiau kaip 250 dolerių. Į šią kainą įeina viešbutis (bemaž trijų žvaigždučių), reikalingas pervežimas ir gido paslaugos. Už maitinimą dar reikia susimokėti papildomai. Tad kelionė tampa gana brangi, turistų nebūna labai daug. Kiek teko sutikti, tai buvo pasiturintys vakariečiai.“
Tokiomis taisyklėmis valdžia siekia apsisaugoti nuo valkataujančių turistų, kurių dabar pilnas Tibetas, Nepalas. „Jie ten ieško nežinia ko, pinigų neturi, bastosi sukdamiesi, kaip pigiau pragyventi, - teigė R.Puišienė. - Be to, Butanas labai saugo savo gamtos išteklius, identitetą, kultūros paveldą, tad neprognozuojamų turistų antplūdis mažai valstybėlei galbūt galėtų ir pakenkti.“
Jei grupė turistų važiuoja išsibarsčiusi, vietos policija tokius būtinai sustabdo ir pasiteirauja, kur vietinis gidas. Tačiau čia ne kokia nors politinė kontrolė. „Pasakydavome, kad atsilikęs, privažiuos po keliolikos minučių, tada mus praleisdavo. Jei gidas būtų nepasirodęs, policija galbūt ir būtų pasivijusi“, - svarstė pašnekovė. Jos visai nepiktino tokios turizmo taisyklės.
Dievina karalių
Pašnekovė susidarė nuomonę, kad Butano gyventojai nuoširdžiai dievina savo karalių. Ypač kraštas išgarsėjo, kai praėjusių metų spalį jų jaunas (gim. 1980 m.) karalius Jigme Khesaras Namgyalas Wangchuckas vedė vietos oro linijų piloto dukrą Jetsun Pemą. „Prisimenu, skrisdama varčiau lietuviškus žurnalus ir laikraščius, visi apie tai rašė, - sakė R.Puišienė. - Visose Butano įstaigose, viešbučiuose, restoranuose kabo karališkosios poros nuotraukos. Butaniečiai taip nuoširdžiai jais džiaugiasi, labai gerbia, dievina, myli, kad net neįtikima. Karalystė nėra kokia nors viduramžiška. Karalius - modernus šiuolaikinis žmogus, mokslus baigęs Oksfordo universitete. Prisimenu, kai viename kaime žmonių paklausėme, ar jie čia yra matę keliaujančių dviratininkų, šie atsakė: „O, taip. Pro mus važiavo pats karalius su savo draugais.“ Jis į Butaną buvo pasikvietęs būrį buvusių mokslo draugų ir savo karalystę aprodė dviračiais, nuvažiavo dalį to maršruto, kuriuo ir mes važiavome.“
Kaip keliautojai sužinojo iš vietinių žmonių, jaunojo karaliaus tėvas sūnui sostą perdavė labai jaunam, prieš tai suorganizavęs rinkimus į valdžios institucijas. Dabar šalis - konstitucinė monarchija (valdžia padalyta tarp monarcho ir parlamento). „Mums pasakojo, kad kaimiečiai dėl šių pokyčių net verkė, sakė, mes norime, kad visus sprendimus priiminėtų tik karalius. Monarchija - per šimtmečius į jų gyvenimą įaugusi tradicija, - teigė pašnekovė. - Kadangi valstybė labai maža (47 tūkst. kv. km ), galima sakyti, vieni kitus pažįsta, kas trečias yra karaliaus „pusbrolis“. Mus lydėjęs gidas gyrėsi, jog su karaliumi yra žaidęs krepšinį.“
Tautiniai drabužiai - kiekvieno spintoje
“Labai gražu matyti, kad dauguma šalies gyventojų kasdien dėvi tautinius drabužius. Vyrai rengiasi margaspalviais chalatais. Jiems tai įprasta, natūralu, jokiu būdu ne kokia nors prievolė švenčių proga, - įsitikinusi R.Puišienė. - Mokyklose moksleiviai irgi dėvi tautinius drabužius, valstybinėse įstaigose, bankuose - taip pat.“
Nacionalinis butaniečių sportas - šaudymas iš lanko. Bene kiekviename kaime pamatysi tuo užsiimančius jaunuolius ir vyrus. Tai vienintelė sporto šaka, kurioje Butanas dalyvauja olimpinėse žaidynėse. Tik vietiniuose čempionatuose šaudoma iš didesnio atstumo nei olimpiniai normatyvai.
Švari karalystė
“Butane nematėme nė vieno išmaldos prašytojo, kurių gausu Indijoje. Ir labai švaru, tarsi būtų ne Azija. Susidariau šviesios, švarios karalystės įspūdį. Iš tiesų, žmonės kaimuose gyvena skurdžiai, beveik nieko neturi, net elektra ten buvo įvesta tik prieš keletą metų, tačiau visi draugiški ir besišypsantys, nedemonstruojantys skurdo, kaip įprasta Indijoje, - pasakojo R.Puišienė. - Keliavome per kraštą, kur turistai apskritai nėra kėlę kojos, patiems buvo smalsu, kaip vietiniai žmonės reaguos. Sakyčiau, jie savotiški jogai - gyvena čia ir dabar, nesistebi, vaikai nebėga iš paskos, nieko neprašo, kaip įprasta daugelyje Azijos kraštų. Važiuoji, pasisveikini, ir tiek.“
Visi gyventojai iki trisdešimties metų puikiai moka angliškai, nesusikalbėsi nebent su labai pagyvenusiu. Botijų kalbos mokyklose mokomasi kaip gimtosios, tačiau visi kiti dalykai dėstomi anglų kalba. „Tad netgi pietinėje dalyje, kur turistų, galima sakyti, dar nėra buvę, su visais galėjome susikalbėti angliškai, - pasakojo Roma. - Dėl to pasiturinčių šeimų vaikams vėliau labai paprasta būna studijuoti užsienyje - daugelis išvyksta į gretimą Indiją, JAV, Europą. Tačiau 90 proc. jų sugrįžta į gimtinę.“
Gamtos išteklių nenaudoja
Butanas turi nemažai gamtos išteklių - miškų, iškasenų, tačiau yra priimtas sprendimas jų nenaudoti. Butano tikslas - kad 60 proc. teritorijos būtų apaugusi miškais, iš kurių 40 proc. paskelbta draustiniais. Kraštas savo gamtos išteklius saugo ateinančioms kartoms. „70 proc. valstybės pajamų yra gaunama iš elektros energijos eksporto. Visos upės nuo Himalajų priekalnių teka į Indijos žemumą, ten pastatyta daug hidroelektrinių. Butanui tiek elektros nereikia, tad perteklių parduoda Indijai. Pagrindinis žemės ūkio eksportuojamas produktas - aitriosios paprikos. Iš turizmo, nors jis ir brangus, nemanau, kad gauna daug pajamų. Tarkim, pernai planuota, kad karalystę aplankys 30 tūkst. turistų. Tai yra labai nedaug“, - pasakojo keliautoja.
Rašto išmoko vienuolynai
Nuo seno čia susiklosčiusi garbinga tradicija berniukus atiduoti į vienuolyną. Taip žmonės elgdavosi ir dėl to, kad kaimuose nelabai turėjo iš ko išmaitinti dideles šeimas. Dalis vaikų eidavo į vienuolynus, ten mokydavosi. „Tačiau užaugusieji vienuolyne nebūtinai turi tapti vienuoliais, jis gali laisvai pasirinkti ir kitą kelią. Kadangi jie būna studijavę labai daug senųjų butaniečių raštų, dauguma iš vienuolyno išėjusiųjų tampa gimtosios kalbos mokytojais“, - teigė Roma.
Prieš kelionę R.Puišienė neturėjo laiko pasidomėti Butanu, tad jokio išankstinio įsivaizdavimo ir neturėjo. „Tačiau galiu pasakyti, kad valstybė labiau civilizuota nei įsivaizdavau. Tai pasakytina ne apie buities sąlygas, bet žmonių mentalitetą, mąstymą. Tai byloja ir šalies valdymas, vidaus tvarka, - žavėjosi keliautoja. - Juk Butanas yra tarp didžiulių valstybių, kurios praeityje ne kartą norėjo jį prisijungti. Tad karalystė nuolat turi išmintingai laviruoti, o karaliui reikia talento viską suvaldyti, stengtis, kad maža valstybėlė išliktų. Sugebėjimas tai padaryti man padarė didelį įspūdį.“
Rašyti komentarą