Regimantas Adomaitis – ypatinga teatro sistema. Ne tik dėl reto talento, bet ir dėl santykių su žiūrovais. Lietuvoje, kur žvaigždžių sistema niekada nebuvo ir vargu ar bus tokia, kaip kai kuriose kitose šalyse, viena iš išimčių yra Regimantas Adomaitis. Šiandien, išvydusi šį aktorių net epizodiniuose vaidmenyse, žiūrovų salė suošia, pasigirsta aplodismentai. Jį myli, dėl jo eina į teatrą.
Prieš septyniasdešimt penkerius metus sausio 31 d. Šiauliuose gimęs aktorius teatro scenoje atsidūrė jau subrendęs ir pasiryžęs ieškoti naujo gyvenimo tikslo – baigęs Vilniaus universiteto fizikos ir matematikos fakultetą, R. Adomaitis 1959–1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedroje.
Pirmieji metai po studijų aktorių blaškė po įvairius Lietuvos teatrus: 1962–1963 m. jis dirbo Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre, 1963–1967 – Kauno dramos teatre, nuo 1967-ųjų R. Adomaitis vaidina Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje (nuo 2000-ųjų – laisvai samdomas aktorius). Vilniaus mažajame teatre R. Adomaitis vaidina spektakliuose „Maskaradas“ ir „Paskutiniai mėnesiai“.
Debiutavęs ryškiais, lyrizmą ir dramatizmą derinančiais vaidmenimis, tarp kurių Armandas Alexandre’o Dumas „Damoje su kamelijomis“ (1964), Albanis Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Karalius Lyras“ (1964), Augustinas Dalios Urnevičiūtės dramoje „Vadink mane motina“ (1965), Povilas Višinskis Kazio Inčiūros dramoje „Žemaitė“ (1967), R. Adomaitis kūrė ir šiuolaikinės dramos personažus, iš kurių įsimintiniausi Džordžas Johno Steinbecko dramoje „Pelės ir žmonės“ (1966) ir Francas Jeano Paulio Sartre’o „Altonos atsiskyrėliuose“ (1968).
Į XX a. lietuvių teatro istoriją įėjo R. Adomaičio sukurtas Mindaugo vaidmuo Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ (1969), taip pat Jokūbas Sobieskis Balio Sruogos dramoje „Kazimieras Sapiega“ (1979). Vyresnioji žiūrovų karta dar mena reljefišką Juną Gabrielį Borkmaną iš to paties pavadinimo Henriko Ibseno dramos, impulsyvų Andrejų Golubevą Aleksandro Gelmano dramoje „Akis į akį su visais“ (1982), Liudviką XIV Michailo Bulgakovo dramoje „Moljeras“ (1984), Šalimovą Maksimo Gorkio „Vasarotojuose“ (1986), Skirgailą to paties pavadinimo Vinco Krėvės dramoje (1987), AA Sławomiro Mrożeko „Emigrantuose“ (1989).
Iš pastarųjų dešimtmečių sukurtų R. Adomaičio vaidmenų daug kam įstrigo kaprizingo ir įnoringo Sero paveikslas Ronaldo Harwoodo dramoje „Aprengėjas“ (1996), intrigantas Kazarinas Michailo Lermontovo „Maskarade“ (1997), komiškų bruožų nestokojantis Fransua François Webero „Vėploje“, (1998), impozantiškas Georgas Frydrichas Hendelis Peterio Barzo „Susitikime“ (1999), Stočkus Mariaus Katiliškio „Paskendusioje vasaroje“ (2001), Žynys Sofoklio „Oidipe karaliuje“ (2002), Telesporas Žemgirdas Juozo Glinskio „Vieno tėvo vaikuose“ (2006). Bene paskutiniai dideli darbai, kuriuos galime regėti ir šiandien –stulbinančiai gyvas ir įdomus Jevgenijaus Sergejevičiaus Dorno vaidmuo Antono Čechovo „Žuvėdroje“ (2010; „Baltijskij dom“, Sankt Peterburgo teatras) ir jaudinantis Tėvas Furio Bordono pjesėje „Paskutiniai mėnesiai“ (2005).
Lietuvos ir užsienio kino filmuose R. Adomaitis yra sukūręs kelias dešimtis personažų – nuo dramatiško likimo Donato Vytauto Žalakevičiaus juostoje „Niekas nenorėjo mirti“ iki didelių ir mažų vaidmenų Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos, Armėnijos, Ukrainos kino studijų filmuose, kur aktorius filmavosi ir pastaraisiais metais. Šalia gausybės R. Adomaičio biografiją puošiančių apdovanojimų – Gedimino III laipsnio ordinas, gautas 1997 metais.
R. Adomaičio vaidyba – ryškus aktoriaus meno pavyzdys. Tai intelektualus aktorius, sugebantis kuriamu vaidmeniu išreikšti turtingą vidinį pasaulį, paversti kūrybą instrumentu, tyrinėjančiu XX a. pabaigos žmogaus dvasinę savijautą. Aktoriaus kūryba remiasi subtilia personažo psichologine analize ir sugebėjimu kurti apibendrintą charakterį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakant natūralizmo ir buitiškumo.
2003 metais „Scenos“ leidykla išleido Regimanto Adomaičio knygą „Mintys scenos paraštėse“, tačiau teatro korifėjus – kitaip šio aktoriaus nepavadinsi – iki šiol nesulaukė deramos savo kūrybos analizės. Kelis dešimtmečius sukęs teatro smagratį, jis taip ir liko labiau pastebėtas užsienio vertintojų. R. Adomaičio, kaip kino aktoriaus, kūrybos bruožus taikliai apibūdino kino kritikas Saulius Macaitis, tačiau akivaizdu, kad teatras R. Adomaičiui yra kur kas svarbesnis. Tą byloja ir aktoriaus mintys, išsakytos minėtoje knygoje, ir biografijos faktai.
„Kiekvieną kartą man išeinant į sceną pakyla karštis, krečia drebulys, padažnėja širdies darbas. Tačiau tokia savijauta man labai padeda. Tokios būklės aš visuomet daug geriau suvaidinu, geriau įsijaučiu“, – prisipažįsta aktorius. Tokiai atvirai išpažinčiai šiandien ryžtųsi ne kiekvienas, nes teatrinėje padangėje kaukės tampa „natūrali būsena“. Bet R. Adomaitis – didis romantikas. Jis impulsyvus ir veržlus, serga devyniolikto amžiaus „liga“, kuria sirgo ne mažos, bet didžios sielos.
R. Adomaičio knygoje suformuluotos „Septynios siektinos nuostatos“ gali tapti ne tik aktoriaus, bet ir kiekvieno žmogaus gyvenimo kodeksu: 1. Išmokti gyvenime džiaugtis kiekviena smulkmena. 2. Nepraeiti abejingai pro įvykius. 3. Visada atvirai pareikšti savo poziciją, o ne pasilikti ją sau. 4. Nevaizduoti protingesnio ir sąmojingesnio, negu esi. 5. Iš tragiškiausių situacijų išeiti su šypsena. 6. Būti užimtam ne savimi, o kitais. 7. Niekuomet nesakyti už akių to, ko negali pasakyti į akis.
Viskas lyg ir paprasta, tačiau itin brangintina. Aktorius, rašydamas savo samprotavimus apie teatrą, vis pabrėžia, kad šioje knygelėje vengta bet kokio asmeniškumo, tačiau beveik kiekviename puslapyje matyti jo subjektyvi teatro pajauta. Perfrazuojant jo cituojamą Friedrichą Nietszchę („Pianistas, grojantis didžio kompozitoriaus kūrinį, sugros geriausiai, jei privers mus užmiršti autorių ir mums atrodys, tarsi jis pasakoja savo paties gyvenimo istoriją“), tampa regima, kaip kalbantysis apie teatrą pasakoja savo paties gyvenimą.
„Tikras aktorius yra tas, kuriam namie „ankšta“, kurį kankina noras palikt artimuosius, mylimąją, netgi patį gyvenimą. Namie jis jaučiasi tik scenoje.“ Labai brangi ir iki šiol jo kolegų knygose nepastebėta pilietinė pozicija. Rašydamas apie 1970–uosius, aktorius pastebi: „Aplink pavargę, susirūpinę, nedraugiški, veidai be šypsenų. Vergų veidai... Ir psichologija vergiška: už nugraužtą kaulą pasiruošę ranką laižyt. Jei nenori meluot, sukčiaut, gudraut – esi kvailas, glušas, juokingas, kaltas. Taip, kaltas, jei nepriimi visuomenės veidmainystės. Kaltas... šalyje, kur viešpatauja Blatas, kur norint nusi... greit reiks gaut raštišką leidimą, prieš tai apėjus daugybę institucijų.“ Tai nėra šiandienos prisiminimai apie praeitį. R. Adomaitis – retenybė – išdidus lietuvis, turintis įgimtą garbės jausmą. Prisiminkime, kokioje terpėje jam apskritai teko dirbti, kokie politiškai angažuoti buvo jo kolegos?
Sovietmečiui jis skelia antausį lyg nieko ir neneigdamas. Jam užtenka kelių retorinių sakinių, tuo viskas ir pasakyta: „Bažnyčią panaikino, o ar yra kas ją pakeistų?“ Jis visa tai išgyvena krauju: „Nebenoriu eiti į sceną. Depresija. Pavargau ar išsekau? Nei emocijų, nei noro“.
R. Adomaitis tiki teatru iki pamišimo. Knygoje jis kalba apie „paslaptį“, kurios įminimui burtažodžio ieško daug garsių menininkų. „Aktorius turi būti burtininkas, pasakantis žiūrovui PASLAPTĮ.“ Jo kiekvienas išėjimas į sceną tolygus ne vien rizikai ar savianalizei, bet maksimaliam susitapatinimui su kuriamu personažu, sutapatinimui savęs su tais, kurie sėdi salėje ir dar atviri pažinti tariamas tiesas. Tai aktorius, priklausantis tiems vienetams, kurie niekada scenoje nesiilsi, juos visada lydi deganti, karščiuojanti aistra. Pats autorius apie tai rašo: „Bene pagrindinė aktoriaus savybė turėtų būti aistringumas. Bet koks vaidmuo be aistros – nulis“.
R. Adomaitis neakivaizdžiai konstatuoja nuolatinę savo „dileminę“ būseną. Prisimindamas savo kai kuriuos gyvenimo periodus, jis „išduoda“ viso savo gyvenimo kelio nepaliaujamus svarstymus apie kūrinio kokybę, apie save sudėtingame spektaklio audinyje. Tai ypač ryšku jo svarstymuose apie „Mažvydą“.
Prisimindamas „Kaligulą“ Kaune, R. Adomaitis vėl atsigauna, pabrėždamas savo begalinį ryžtą rizikuoti. Jis visais laikais buvo atviras naujovėms. Skaitant knygą, galima pastebėti ir pauzių, kurios lyg ir savaiminės, tačiau peršasi mintis, kad aktoriaus dienoraščiuose jos yra sodriausios, tik pripildytos ypatingų išgyvenimų, kurių mums aktorius neišduoda. Jis lieka aristokratu. Jam neaktualu landžioti po juoduosius labirintus ar pilstytis pamazgomis.
Savo gyvenimiška ir menine patirtimi R. Adomaitis dalijasi su žiūrovais vaidindamas Tėvą šiuolaikinio italų dramaturgo Furio Bordono pjesėje „Paskutiniai mėnesiai“ (režisieriai Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys; Vilniaus mažasis teatras). Šiame spektaklyje Adomaitis tarsi nuvainikuotas, paliktas be jokio patoso, be laurų, be pakylėtų intonacijų. Po „Emigrantų“ aktoriaus biografijoje daugiau lyg ir nebuvo kito tokio laisvo personažo. Kadaise „Susitikimuose“ vaidinęs Hendelį, įsivaizduojamą jo akistatą su Bachu, „Paskutiniuose mėnesiuose“ jis tik mėgsta klausytis Bacho. Šie, rodos, atsitiktiniai sutapimai kuria R. Adomaičio įvaizdį, padeda suvokti, ką aktoriui apskritai reiškia būti scenoje.
Sausio 31 dieną 18 valandą Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Regimantas Adomaitis vaidins spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“. Tai Artisto dovana draugams ir kolegoms.
Rašyti komentarą