Plepės moterys (ir vyrai!) įstaigoje gerokai nuleidžia garą – išlieja susikaupusias emocijas. O kaip elgtis kitiems su nediskretiškais plepalais ir grėsmingais gandais? Pateikiame instrukciją koridorių virtuvei.
„Ar jau girdėjai? Marytė matė, kaip nauja padėjėja įsėdo į šefo mašiną!“ Įtartina, nusprendžia kolegės: „Aišku, jie išvažiavo pasimylėti!“ – sako viena. „Šefas, matyt, nusivylęs savo žmona“, – analizuoja kita. Pradedami kruopščiai rinkti įkalčiai. Neseniai jie juokdamiesi išėjo iš lifto, vakar buvo susitikę įmonės kavinėje. Žiūrėkite, čia kažkas mezgasi!
Nekaltas pastebėjimas, pagražintas drąsiomis prielaidomis ir spėlionėmis, plius žiupsnelis dramatizmo, smarkiai paaštrinto viskuo, ką gali sukurti žmogaus fantazija – ir įstaigos virtuvėlėje verda ne tik vanduo arbatai, bet ir apkalbos. Kolegės slapta susimiksi kaip sąmokslininkės, pasišnabžda: „Ne aš paleidau tokius gandus, o tos, kurios nesugeba suvaldyti savo potraukio kuo greičiau išplatinti naujienas.“
Kai po poros savaičių paaiškėja, kad naujoji padėjėja netrukus taps šefo marčia, niekas nebenori prisipažinti prisidėjęs prie gandų skleidimo.
Visų dėmesys nuo šefo staiga persimeta į šiaip liekną skyriaus viršininkę, kuri po atostogų grįžo papilnėjusi. Ar tik ji nesilaukia? Ir kolegės ima atidžiai tyrinėti jos pilvą: didėja ar nedidėja?
Plepalų sesės: apkalbos suartina
Tai kaip dabar traktuoti pasiplepėjimus darbe? Amerikoje jau yra nemažai firmų, kurios įvedė griežtą vidaus taisyklę „Jokių apkalbų“. Jei kas pagaunamas skleidžiant gandus, gresia įspėjimas ir atleidimas iš darbo.
Žmonių elgsenos tyrinėtojai sako, kad tai neduos jokių rezultatų. Polinkis platinti gandus, anot jų, esąs įgimtas. Juk mūsų protėviai tik per žodinę propagandą sužinodavo, kur kas vyksta – jokios žiniasklaidos, televizijos ir radijo tada nebuvo.
„Darbiniai plepalai iš principo nėra didžiausia blogybė įmonės klimatui, – aiškina vokiečių psichologas ir įmonių konsultantas Manuelis Tuschas. – Atvirkščiai: jei žmogus nepatenkintas savo darbine situacija, plepėdamas jis išlieja nepasitenkinimą, susikaupusias neigiamas emocijas. Jam palengvėja ir gali dirbti. Apkalbos pasižymi atmosferą valančiu efektu. Jos suartina kolegas ir stiprina bendrumo jausmą.“
Kai mes apkabinėjame kitą žmogų, išsiskiria tie patys laimės hormonai kaip ir valgant šokoladą. Šį faktą nustatė britų mokslininkai iš Lesterio universiteto. Be to, plepėdami mes įsitikiname, ar kolega taip pat suvokia tam tikrą situaciją kaip mes, ir išsiaiškiname, kaip jis ją vertina. Prisijungęs prie kolektyvo apkalbų, šaipymosi iš klientų, šefo trūkumų ieškojimo, naujas darbuotojas greitai sužino, kokios taisyklės galioja grupėje ir kaip jam dera elgtis.
Viskonsino universiteto mokslininkai atliko tyrimus su sportininkų komandomis ir nustatė, kad piktos kalbos net veikia kaip stimuliatorius. Kai apie kiekvieną, kuris nepakankamai stropiai treniruojasi, paleidžiami gandai, kiti komandos nariai susivienija, geriau suvokia, ko iš jų tikimasi, ir patys pasitempia.
„Kategoriškai atsiriboti nuo apkalbų būtų tikrai padoru, bet kartais visai neprotinga“, – sako psichologas Manuelis Tuschas. Tačiau klausymasis yra vienas dalykas, o gandų skleidimas – kitas. Kai paleidžiame gandus į platųjį pasaulį, kurie vėliau pasirodo buvę visai klaidingi, nukenčia mūsų pačių orumas ir kitų pasitikėjimas mumis.
O kai pastebime, kad vieno kolegos pagrindinis hobis yra kitų trūkumų ieškojimas ir apkalbinėjimas, iškart sunerimstame suvokę, kad jis be abejonės apie mus už akių skleidžia tokius pat piktus iš piršto laužtus gandus kaip ir apie kitus žmones. Nustojame jį gerbti. Ir kyla natūralus noras atsiriboti nuo jo šnekų.
ĮSIDĖMĖKITE: jei kolegė nuolat kitus kritikuoja, „ieško krislo kitų akyse, nematydama rąsto savojoje“, reiškia, ji jaučiasi labai nelaiminga, nuskriausta, niekam tikusi menkysta ir ieškodama kitų „nuodėmių“ savotiškai stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumą!
Rašyti komentarą