Likimas lėmė, kad aš Lugano mieste, Šveicarijoje, gyvenu jau 15 metų ir su žmona prižiūrime Vasario 16-osios akto signataro dr. Jurgio Šaulio ir Mafaldos Salvatini-Šaulys kapus „Castagnolos“ kapinėse. Tai paskatino pasidomėti šios iškilios asmenybės likimu.
Šiame straipsnyje neatpasakosiu dr. J.Šaulio biografijos, o tik panagrinėsiu jo gyvenimo dalį nuo 1939-ųjų iki 1948 metų rudens, kada jį užklupo staigi ir netikėta mirtis. Pagrindinis tikslas - pažvelgti į to meto įvykius, pasinaudojant autentiškais dr. J.Šaulio dienoraščiais, saugomais Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Nuoširdžiai dėkoju muziejaus direktorei Birutei Kulnytei ir Signatarų namų direktorei Meilei Peikštenienei už suteiktą galimybę susipažinti su dienoraščių turiniu. Istoriniai įvykiai pateikti remiantis ir istoriko, diplomato Lauryno Janušausko knyga „Likimo vedami - LDT egzilyje veikla 1940-1991“.
Speciali misija
1939 metais J.Šaulys dirbo Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijoje, bet kilus karui pasiuntinybės veikla buvo sustabdyta, o pasiuntinys atšauktas. J.Šaulys dvišalio atstovavimo pagrindu Berne pradėjo reziduoti nuo 1939 metų gruodžio 1 dienos, tačiau į Šveicariją buvo atvykęs keliais mėnesiais anksčiau. Jau prieš keletą metų jis su žmona Lugano priemiestyje, Suviljanoje, buvo įsigijęs namą.
Kas siejo dr. J.Šaulį su Šveicarija iki 1939 metų? 1904-aisiais jis atvyko į Berną studijuoti. Tuo metu daug lietuvių rinkosi Berno arba Fribūro universitetus, nes čia mokslo kokybė buvo aukšta, o
pragyvenimas ir mokestis už mokslą, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, gana pigus ir prieinamas jaunuoliams iš nepasiturinčių šeimų. J.Šaulys universitetą baigė 1912-aisiais, turėdamas filosofijos daktaro laipsnį.
Kitą kartą Šveicarijoje jis lankėsi 1916 ir 1917 metais - dalyvavo lietuvių konferencijose Lozanoje.
Savo diplomatinį kelią jis pradėjo Berlyne 1918-aisiais. Jam pirmajam iš Lietuvos diplomatų buvo suteiktas įgaliotojo ministro diplomatinis rangas. 1919 metais kelis mėnesius ėjo diplomatinio atstovo pareigas ir Šveicarijoje. Vėliau, 1925-aisiais, Lugane, viešbutyje „Metropol“, nors ir laikinai pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos, bet Lietuvos Vyriausybės pasiųstas į konferenciją su lenkais derėjosi dėl miško plukdymo Nemunu. Miško plukdymo klausimas buvo labai svarbus Klaipėdos lentpjūvėms.
Kai 1931 metais antrą kartą buvo paskirtas pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje, šias pareigas derino kartu su diplomatiniu atstovavimu Šveicarijoje. Net 1938-aisiais jį perkėlus dirbti į Varšuvą, Šveicarija liko jo atstovaujamų valstybių sąraše. 1939 metais Vyriausybė nutarė jį pasiųsti į Berną ir įkurti atskirą diplomatinę atstovybę. Greičiausiai tai buvo susiję su specialia misija, skirta diplomatams J.Šauliui ir Eduardui Turauskui - paruošti galimybę egzilio Vyriausybei dirbti šioje šalyje bei užtikrinti jos veiksmingumą ir finansavimą, jei Lietuvą ištiktų katastrofa.
Katastrofa
Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio 1940 metų birželio 2 dieną šifruota telegrama pasiekė Lietuvos pasiuntinius Berlyne, Romoje, Paryžiuje, Londone, Vašingtone ir Stokholme: „Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu laikykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį.“ Šiuo aktu J.Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefo instituciją. Sovietų okupacijos laikotarpiu LDT šefas de jure buvo aukščiausiu Lietuvos valstybės pareigūnu. LDT šefo veikla apėmė dvi pagrindines sritis: Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolesnį Lietuvos bei jos piliečių teisių ir interesų gynimą. Į LDT šefo pareigas buvo siūlomos Petro Klimo ir J.Šaulio kandidatūros, bet nulėmė tai, kad S.Lozoraitis buvo daug jaunesnis už J.Šaulį, be to pastarojo žmona buvo ne lietuvė - italė, Berlyno operos dainininkė M.Salvatini-Šaulys. J.Šauliui tada buvo 61-eri, pasiuntiniui Italijoje S.Lozoraičiui - 51-eri, o pasiuntiniui Prancūzijoje P.Klimui - 48-eri, bet jis nuo 1923 metų gyveno ne Lietuvoje. Aišku, galėjo būti ir kitų priežasčių.
1940 metų birželio 15 dieną Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, jau birželio 17-ąją buvo sudaryta marionetinė Justo Paleckio Lietuvos liaudies Vyriausybė. J.Paleckio Vyriausybėje iš pradžių nebuvo nė vieno bolševiko. 1940-ųjų liepos 6 dieną užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius išsiuntinėjo telegramas atstovybėms Romoje, Vatikane ir Berne, kviesdamas visus dėl tarnybinių reikalų (“pranešimo padaryti“) greitai atvykti į Kauną. Pasiuntiniai, nujausdami kažką negera, lyg susitarę dėl „sveikatos sutrikimų“ atsisakė vykti į Kauną. J.Šaulys liepos 9 dieną telegramoje į Kauną rašė: „Gerutis išvykęs atostogų, serga kalnuose. Pats negaluodamas šiuo tarpu negalėčiau taip pat pakelti ilgesnės kelionės. Telegrafuokite, rūpimais klausimais galėsiu tuoj atsakyti raštu kurjeriu.“
1940 metų liepos 21 dieną „liaudies Seimui“ nubalsavus už Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti. Iš 1939-ųjų pradžioje veikusių 15 pasiuntinybių 1940 metų rudenį buvo likę tik penkios oficialiai pripažintos Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone, Londone, Vatikane, Berne ir Buenos Airėse bei Lietuvos atstovybė prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Daugiau>>
Rašyti komentarą