„Prieš „Giminių“ filmavimą buvau pakliuvęs į tokią nemalonę – sužinojau, kad susirgau „didele liga“, kuri, kaip sakoma, yra nepagydoma. Mane švitino, o švitinimo pabaiga sutapo su filmavimų pradžia. Septintą ryto baigdavau švitintis, aštuntą – išvažiavimas, grįždavom iš filmavimo apie devintą valandą vakaro. Va, taip dirbom – maždaug po 12-ka valandų kiekvieną dieną. Nuo – iki. Per tuos filmavimus aš pamiršau ir tą ligą, ir dabar tyrimai rodo, kad esu visiškai sveikas. Ačiū Dievui, viskas tvarkoj, toliau galiu dirbti,“ – ateinančio sekmadienio laidoje „Stilius“ prisipažins neseniai tikrą išbandymą patyręs nepamainomas serialo „Giminės“ aktorius Petras Dimša.
Petrai, ar galite pasakyti, kad darbas ir „Giminės“privertė pamiršti ligą ir netgi ją išgydė?
Ko gero taip. Aš visiškai negalvojau apie ją. Man ir gydytojai taip patarė: „Nekreipk dėmesio...“ ir taip atidžiai viską sutvarkė, kad aš ją net pamirštu, ir man dabar primena, kad reikia pasitikrinti, nes viskas gerai. „Giminės“ man – kaip antras gyvenimas. Esu net parašęs joms ketureilį: „Ir taip turėjau giminėlę plačią. Tik, va, Vosylius su Bušma įtaisė naują pačią. Dvi seseris, du brolius, vienas jau, tiesa, prapuolė – matyt, kitur jis susirado guolį. Turiu dar tėvą, sūnų, kuris į pirkią daug prileido dūmų. Dvejopas ir dvilypis tas giminės gyvenimas. Kažin kuris jų tikras, ir kuris jų – menamas.“
Dabar jau smagu, bet liga, ko gero, gerokai supurtė? Ar pakeitėt savo gyvenimo būdą, ar ką nors pakeitėt?
Nieko. Absoliučiai. Aš moku susiimti, ir aš susiėmiau ir netgi gerokai padirbėjau. Pernai parašiau dvi poezijos knygeles ir jas išleidau. Tai „Žmogaus formulė“, o kita – „Sakmė apie Šarūną“...
Ir nusifilmavote serialo tęsinyje „Giminės. Po 20 metų”. Jis be Jūsų neapsiena, nors esate režisierius, ne aktorius…
Mano dėstytojas Leningrado kinematografijos institute sakydavo: „Komu ot boga ne dano, citaitie Stanislavskogo.“„Kam Dievo neduota talento, skaitykite Stanislavskį“. Reiklia darbo, talento ir viskas einasi... Aš turiu tokią nuostatą – jei eisi filmavimo aikštelėje, negali „išeiti iš vaidmens“. Visą laiką turi būti vaidmenyje, nes niekada nežinai, ko prireiks. Čia – kaip trenažas. Ir tie, kurie savęs netreniruoja, suvaidina ir atsipalaiduoja, supasuoja. Labai viskas greitai pasimato. O jeigu tu vaidmeniu gyveni, išmoksti valdyti ne tik savo žodį, bet ir savo emocijas.
„Giminėse“ esate nuo pirmos serijos. Ar atsimenat pirmuosius filmavimus?
Manęs ten per daug niekas nekvietė, aš buvau numatytas „Giminių“ direktoriumi, bet kažkaip išėjo, kažkas pasikeitė, direktore tapo moteris ir mane pakvietė pavaidinti. Atsimenat prieš 20-mt metų, pirmoje serijoje senasis Šeputis, kurį vaidina aktorius Leonardas Zelčius, 80-mečio proga praneša savo valią, kad žemę išdalina. Mes išsižioję laukiam, kam atiduos, o jis ją atiduoda savo brolio sūnui Sauliui, kurį vaidina Dalius Mertinas, ir mes visi stovim amo netekę. Kažkas mane timptelėjo už liežuvio uždainuoti: „Ariau, ariau, ariau lygiuosius laukelius...“ Tai nebuvo numatyta scenarijuje. Na, ir visi užtraukė. Sudainavo, pradėjo juoktis, ir tai buvo vykęs scenos išrišimas. Na, o paskui režisierius Saulius Vosylius atkreipė daugiau dėmesio į mane ir pakvietė toliau vaidinti.
Daugelis aktorių, meno žmonių tiki visokiais prietarais, turi savo talismaną. Ar turite ką nors panašaus?
Aš turiu tokią kepurę, lemtingą, baltą, su kuria vaidinu seriale. Aš ją iki šiol išsaugojau. Jau galbūt 30 metų, bet aš ją į skalbimo mašinėlę įdedu, ir ji vėl balta pasidaro. Tai aš su ja vaidinu ir manau, kad jinai man sėkmę neša. Ji man labai tinka. Aš su ja pirmose „Giminėse“, „Giminės 2“, „Atžalose“, ir dabar, po 20-mt metų vaidinau. Iš viso jau 100 serijų susidaro...
Mes pasiilgstam vieni kitų. Va, dabar, kai susitikom po 20-ties metu, tai tikrai – kaip giminės pasisveikinom: „Labas, broli, labas, sesute...“ Tikrai artimi pasidarėm. Žinot – kitur vienas kitam koją pakiša, o čia – petį. Kad tik galėtum atsiremti, padeda, kad būtų geriau.
Betgi Jums teko nekoks vaidmuo – visame seriale kaunatės, baratės su broliais, giminėmis. Ar Jūs ir gyvenime toks – peštukas?
Taigi aš dzūkas. O dzūkai karšti. Jeigu kas, tuoj į akį. Mušeika. Todėl ir kariauju pagal savo charakterį. (Juokiasi.) Aš prieš „Gimines“ kine buvau jau truputėlį „apšaudytas“. Buvęs Seimo narys Antanas Smetona yra baigęs tą patį kinematografijos institutą kaip ir aš. Atsimenat tokį jo filmą „Viena duktė namie liko“. Aš jame kino mechaniką vaidinau. Galifė kelnės, ilgaauliai batai... Po kino vyko šokiai ir kaip paprastai mechanikas rinkdavosi pačią gražiausią. Ir aš tame filme pasirenku gražiausią – televizijoje tada dirbusią Reginą Stadalnikaitę. Žinoma, konkurentai už tai mane sumuša, išmeta už durų, bet aš neišsigąstu, ir po kiek laiko sugrįžtu subintuota, parišta ranka ir kalu prie sienos plakatą: naujas indų filmas apie meile. Tai gal S. Vosylius buvo matęs šitą kiną?
O po šito kino dar buvo garsusis serialas „Tada Blinda“...
Ten atsidūriau išėjęs iš lėlių teatro, kur atidirbau dešimt metų. Mirė jo vadovas Lukošius, jo vietoje atsirado kitas žmogus, man pasidarė neįdomu, ir aš išėjau į televiziją. Ir pataikiau tuo metu, kai pradėjo kurti „Tadą Blindą“. Amžinaatilsį Baliui Bratkauskui reikėjo antrojo režisieriaus. Man pasiūlė, ir aš sutikau. Mes labai susigyvenom, vienas kitą suprasdavom: Vytas Tomkus, Vytautas Kancleris, Algis Matulionis, Vaiva Mainelyte, Janina Matekonytė, Alfas Radzevičius, Juozas Jaruševičius. Daugelio jų šiandien nebėra. Su Juozu labai smagių nuotykių būta...
Seriale yra tokia scena, kur jį pagauna Gruinius ir prievaizdas Edmundas, pririša prie tokios karties ir muša. Vienu žodžiu jį muša muša, paskui pila vandeniu, kad jis atsigautų, o juk jau buvo ruduo. Na, tai ką – moterys perrengia sausais baltiniais, atšildo ir vėl – vandeniu... Tai mes sutarėm su Juozu, kad po kiekvieno tokio apipylimo aš jam duosiu stiklinę degtinės. Aš nupirkau tos degtinės, maniau visiems užteks ir po darbo. Šeši dubliai – šešios stiklinės. Išgėrė dvi stiklines – pusę litro, bet jam nieko. Einant filmavimui į pabaigą sako: „Noriu dar vieno dublio...“ Sakau: „Būk žmogus, Juozai, sustok, mums nebeliks... “
Kiek tada išgyvenot tuose miškuose? Kaip ištvėrėt?
Oi, viską ištverdavom. Linksma buvo. Iki šiol atsimenu, kaip šventėm V. Tomkaus 33-tą gimtadienį... Henrikas Kurauskas skambindavo, sakydavo: „ Petrai, iškviesk mane į filmavimą, būk geras.“ Iškviečiu jį keliom dienom, nors jis turi pasakyti tik dvi frazes: „Pasiduokit, rupūžės!“ ir „Ugnis!“ prieš razbaininkų sušaudymą ežere. Jis net savaitę laiko miške laukė šitos frazės. Už pamainą tada mokėjo 25 rublius. Butelis konjako kainavo apie 4 rublius, tai įsivaizduokit, kaip smagiai kai kurie žmonės leisdavo laiką.
Arba scena, kaip Vytautą Kanclerį pagauna vadinamieji banditėliai ir jau karia ant medžio. Taigi nenuleisi ant žemės jo po kiekvieno dublio – tuoj reikia kitą dublį daryti. Tai pakiša po juo stalą, nuleidžia, jis nugara į jį atsiremia, pailsi, paskui vėl kelia aukštyn kojom ... Tik matau, kaip ateina prie jo H. Kurauskas, nešdamasis butelį konjako, ir klausia: „Vytai, ar išgersi?“ Tas, kabėdamas aukštyn kojom, atsako: „Išgersiu...“. H. Kurauskas prideda jam prie burnos stikliuką, V.Kancleris bando bando, kaip čia išgert, neišpilt, ir jam pavyksta – konjaką nuryja kabėdamas aukštyn kojom, ir tas nueina aukštyn, ne žemyn... (Juokiasi.)
Rašyti komentarą