„Geriau visada ieškoti panašumų. To, kas mus sujungia, o ne išskiria“, – netikėtai užklupta telefonu, spontaniškai į klausimą atsakė etiketo žinovė Alvyda Jasilionytė. Alfa.lt pasiteiravo, kaip specialistė paaiškintų lietuvių ir lenkų etiketo skirtumus ar panašumus. Tokią temą devintokams pasiūlė vienos Vilniaus mokyklos, kurią lanko įvairių tautybių moksleiviai, mokytoja. Vilniečiai paaugliai, sukėlę apie tai diskusiją internete, neatrado išskirtinių tik lietuviams ar vien lenkams būdingų elgesio taisyklių. Lietuvos etiketo žinovai tvirtino, kad vienareikšmių atsakymų nėra, tačiau daug kas priklauso nuo požiūrio, tai yra ko ieškosi, tą ir rasi.
Paauglių verdiktas: nesiskiria
Lietuvos ir Lenkijos politikų sukelti priešiškumo vėjai ir skersvėjai paauglius ne itin jaudina. Pirma, jie nuo gimimo gyvena daugianacionalinėje aplinkoje, antra, jų amžiui yra būdingiau ieškoti panašumų ir susitapatinti su grupe, o ne nuo jos atsiskirti. Tai akivaizdžiai parodė jaunuolių diskusija, kurią portalui Alfa.lt persiuntė vieno moksleivio motina.
Pirmiausia pagalbos ir patarimo, ruošdamiesi apibūdintai temai, keturiolikmečiai vilniečiai ėmė ieškoti populiariame socialiniame tinkle. Grupė vilniečių, „pagooglinę“ internete, panašu, atrado tą patį šaltinį apie gero elgesio taisykles, kurias nukopijavo ir jomis pasidalijo bendrame lange. Galiausiai moksleiviai padarė išvadą, kad šios yra būdingos visai Vakarų Europai. Nei lenkai, nei lietuviai šioje srityje ypatingai niekuo neišsiskiria.
Bučiuoti moteriai ranką, praleisti ją pro duris – visiems paaugliams atrodė įprastas mandagus elgesys abiejose kaimyninėse šalyse. Viena internautė tvirtino atradusi išskirtinį elgesio bruožą: neva, jei gerai išauklėtas vyras lenkas kviečia merginą į kavinę, jau savaime aišku, kad jis ir apmokės išlaidas. Greičiausiai tą patį galima pasakyti ir apie gerai išauklėtą lietuvį.
Apibendrindami pokalbį, vilniečiai moksleiviai dar pastebėjo, jog tai, ką vyresnio amžiaus žmonės laiko įprastomis mandagumo taisyklėmis, kai kuriems jaunuoliams gali pasirodyti atgyvena.
Anot knygos „Kaklaraištis yra politika“ autoriaus Giedriaus Drukteinio, vaikų supratimą apie mandagumą lemia aplinka, kurioje jie auga. „Daug kas priklauso nuo to, ar gražias manieras vaikai mato kasdien savo namuose, ar tik holivudiniame filme apie karalių gyvenimą“, – sakė mandagumo taisyklių žinovas.
Etiketo specialistai linkę ieškoti panašumų
Prieš beveik penkerius metus įvaizdžio konsultantė A. Jasilionytė šalies verslininkams skaitė išsamią paskaitą apie tai, kaip elgtis su verslo partneriais lenkais, į kokius jų tautinio charakterio bruožus reikėtų atkreipti dėmesį, kokių istoriškai skaudžių temų vengti, kokių elgsenos niuansų paisyti.
Tuomet specialistė lenkus pristatė kaip mandagius, išdidžius, jautrius, drąsius ir energingus žmones, vakarietiškiausius iš visų slavų. Šiandien etiketo žinovė, paprašyta prisiminti pranešimą, atsakė šiuo metu jai patinkančia amerikiečių antropologo Edwardo T. Hallo citata: „Niekada neturėtume žeminti kitos kultūros, verčiau stenkimės suprasti ryšį tarp savo ir kitos kultūros. Kai suprasite kitą kultūrą ar kalbą, tai nereiškia, jog prarasite savąją.“
„Logiškas atsakymas būtų – niekuo nesiskiriame“, – į klausimą, ar skiriasi lietuvių ir lenkų etiketas, atsakė G. Drukteinis, išmanantis etiketo istoriją. Tačiau jis pabrėžė, kad, lyginant tam tikrus istorinius laikotarpius, galima atrasti dviejų kaimyninių valstybių gyventojų vertybių, elgsenos kodeksų skirtumų. – Apibendrintai kalbant, lenkai viską gaudavo iš Vakarų, o pas mus visos naujovės ateidavo iš Rytų, mums labiau įtaką darė carinė Rusija. O ten į prancūzų etiketą ilgai šnairuota, jis priimtas gana vėlai. Lenkai iš Vakarų viską gaudavo daug greičiau ir lengviau. Tas pats Vytautas Didysis, kaip žinoma, dar miegojęs ant suolų, lovą į Lietuvą atgabeno didikai Radvilos. Tai įvyko vėliau nei pas lenkus.“
Pasak vilniečio straipsnių apie etiketą autoriaus, ikikrikščioniškos Lietuvos gyventojų elgesiui įtakos turėjo manieros, nes etiketo kodekso lietuviai tada neturėjo. „Iki XIII a. Europa išties buvo barbariška. Tik per Kryžiaus žygius pasiekę Rytų kraštus europiečiai sužinojo, kas yra stalo įrankiai. Todėl krikščionys lenkai juos pažino anksčiau už lietuvius, – aiškino G. Drukteinis. – Pirmiau už Lietuvą apsikrikštijusioje Lenkijoje anksčiau susiformavo krikščioniški kanonai. Krikštas suvienodino jų naciją, atsirado bendros visuomeninės vertybės, normos, vystėsi mokslas, kultūra.“
Lietuviai į kaimynų nuolat naudojamą mandagų kreipinį „ponas, ponia“, kuris, pasak etiketo specialisto, lenkams yra tarsi įaugęs į kraują, lietuviams kartais atrodo manieringas ir Lietuvoje jis gali įgyti neigiamą, pašiepiamą prasmę. Lenkams kreipimasis į žmogų trečiu asmeniu yra mandagumo norma. Mūsiškiai, pasak G. Drukteinio, tai laikė lenkų „išmislu“. Tačiau tokiose monarchinėse valstybėse kaip Jungtinė Karalystė yra normalu į karalius ir kitus aukštakilmius kreiptis trečiuoju asmeniu. Lietuvoje toks kreipinys netapo norma.
„Iš mandagumo, mandagaus elgesio dažnai pasišaipome, tai vis dėl minėtos ilgametės carinės Rusijos įtakos. Save laikome ne ponais, o paprastesniais, esančiais arčiau žagrės, žemės, labiau mužikais nei ponais, – nevyniodamas žodžių į vatą tautiečius apibūdino G. Drukteinis. –
Paprasčiausias mandagumo apibrėžimas skamba taip: tai yra toks elgesys, kuris reikalauja kuo mažiau energijos. Ar plačiu mostu ir energingai kasysiesi panižusią vietą, ar gana atsargiai, nemačiomis timptelsi drabužį. Kuriuo atveju sunaudosi mažiau energijos? Antras dalykas, mandagumas yra kito žmogaus interesų paisymas. Kas būtų, jei nuolat žmogui tiesiai į akis sakytume, koks jis yra storas, kokie jo plaukai sulipę. Ką tai duotų?“
Rašyti komentarą