Ką tik iš Barselonoje vykusio tarptautinio Francisko Vinaso konkurso sugrįžęs atlikėjas Merūnas Vitulskis raportuoja: Barselonoje oras – rudeniškai vėsus, negalima vaikštinėti marškinėliais trumpomis rankovėmis, reikia lengvos striukės ir šaliko, taigi ispanams pavydėti tikrai nėra ko... Nors pats Merūnas, kaip prisipažino, vaikštinėjo be šaliko, bet tam turėjo svarų alibi – juokauja, kad taip grūdino savo balsą, kuris ir šiame konkurse jam lėmė sėkmę.
Grandiozinis jaunųjų operos atlikėjų konkursas beveik vienu metu vyko keliose šalyse – Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Jame dalyvavo apie 6 tūkstančius konkursantų. Pusfinalių atrankos vyko Romos „La Scaloje“, Barselonos konservatorijoje, Didžiosios Britanijos Karališkoje operoje ... Tarptautinės agentūros „Cademi“ globojamas Merūnas iš karto išskrido į Barseloną, kur vyko ne tik pusfinalis, bet ir konkurso finalas, į kurį pateko tūkstantis dainininkų. Iš pradžių buvo atrinkta 500 žmonių, paskui – 100. Galų gale – 50, kurių tarpe buvo ir Merūnas.
„Toliau man nepavyko prasimušti. Vis dėlto konkurse dalyvavo labai daug žmonių – ypač korėjiečių. Nusiminiau, buvo liūdna, kad toliau nenuėjau, nes aš esu maksimalistas. Be to buvo apmaudu matyti, kad iš penkių konkursantams akompanuojančių pianistų keturi buvo korėjiečiai, kurie korėjiečiams grodavo žymiai geriau, nei ispanams, rusams ar kitiems europiečiams. Tai matė daug profesionalų, bet visi kažkodėl tylėjo, “– stebisi renginio užkulisių nespėjęs perprasti Merūnas.
Dėl laidos „Lietuvos balso“ filmavimų jis į šį konkursą atskrido tą pačią dieną, kai vyko jo pasirodymas. Negalėdamas delsti ir pats pasiprašęs pianistės jam paakompanuoti, sulaukė abejingos jos reakcijos. „Ji pažiūrėjo į mane ir nieko nepasakiusi nuėjo... Gal nesuprato, ką pasakiau? Dauguma akompaniatorių nemokėjo anglų kalbos, ją mokėjo tik jų asistentai, bet juk tai – ne pasiteisinimas,“ – įsitikinęs nesiskaitymą su europiečiais pajutęs lietuvis.
Užtat pasidžiaugia, kad komisija dirbo profesionaliai. Joje buvo Niujorko „Metropolitan“, Londono „Covent Garden“, „La Scalos“ direktoriai. Vienam iš tris pirmąsias vietas konkurse užėmusių atlikėjų buvo įteiktas ispanų tenoro Placido Domingo prizas už geriausiai atliktą kūrinį ispanų liaudies muzikos motyvais.
Tačiau ilgai liūdėti Merūnui nebuvo kada – vos nulipęs nuo scenos lietuvis sulaukė net kelių agentų koncertinių pasiūlymų, tame tarpe – šių metų birželio viduryje atvykti į tokį pat reikšmingą, o gal net reikšmingesnį konkursą Pekine „Operalia“ , kurį organizuoja pats P. Domingas ir firma „Rolex“. Organizatoriai žada apmokėti kelionę, nakvynę, taigi nedalyvauti konkurse lietuviui nėra jokių priežasčių. „Jeigu šitame konkurse laimi vieną iš 8 nominacijų, tavo ateitis klasikinėje muzikoje garantuota šimtu procentų“, – sako Merūnas ir primena, kad šio konkurso laurus yra nuskynę garsieji atlikėjai Anna Netrebko, Rolando Villazono ir daugelis kitų. Atlikėjas neslepia, kad iš šito konkurso jis labai daug tikisi, todėl kuo skubiau konkursui turi siųsti penkis savo įdainuotus kūrinius, tad suktis teks greitai.
Jeigu pateks į geriausiųjų 20-tuką, jo mokytoju taps pats P. Domingo, kuris skaitys paskaitas, mokys dainavimo paslapčių. „Tai suteikia labai didelę perspektyvą ir yra geras postūmis eiti į priekį. Kadangi atlikėjų vadybininke tampa P. Domingo kompanija, geriau negali būti“, – sako į savo solinio albumo, o gal net iš karto dviejų įrašus taip pat netrukus kibsiantis Auksiniu balsu tituluojamas M. Vitulskis.
Merūnai, turi ypatingą, duris į tarptautines scenas atveriantį balsą – kaip jį saugai, tobulini? Ar jis kada nors yra Tave pavedęs?
Balsą greičiausiai paveldėjau. Kaip sako mano artimieji – į jį sudėti visos giminės genai. (Juokiasi.) Mano giminėj vyrai daug dainuodavo, ir mano senelis turėjo absoliučią klausą, ir prosenelis, ir visi – daug ar mažai – buvo susiję su muzika. Vieni chore dainavo, kiti visuomeninėje veikloje dalyvavo. Mano senelis – dailininkas, mane supo jo paveikslai, klasikinė, meninė aplinka, namuose stovėjo pianinas. Man tai padarė didelę įtaką – formuojantis mano asmenybei. Nesakau, kad įtakos nedarė kiti šeimos nariai, kurie taip pat mėgsta klasikinę muziką ir apskritai meną.
Visa Lietuva žino – neturi abiejų tėvų. Kaip manai – kai jie reaguotų pamatę Tave pasiekusį tokias aukštumas scenoje?
Tai, kaip ir kiekvienas žmogus, galiu tik įsivaizduoti. Labai daug apie tai negalvoju, nes netekties jausmas užgraužtų. Dėl to gyvenu ir tikiuosi, kad viską gyvenime darau gerai. Kaip sakau – svarbiausia nesusipurvinti sąžinės ir siekti būti asmenybe. Toks kiekvieno tėvo ir mamos tikslas auginant vaiką.
Ką darai, kad Tavo balsas visada skambėtų puikiai?
Ne visada taip būna. Nes yra tokių situacijų, kai turi eiti ir dainuoti nepaisant nieko, nes turi tik vieną šansą, kito šanso tau niekas neduos. Buvo konkursų, kai dainavau užkimęs ir kas įdomiausia – tai būdavo dažniausiai geriausi variantai. (Juokiasi.) Užkimimas padeda dainuoti. Balso stygos tada būna šiek tiek sustorėjusios ir leidžia tokius nesuvokiamus dalykus padaryti. (Juokiasi.) Daugiau>>
Rašyti komentarą