Beveik sostinės centre prie Neries guli akmuo su išraižytais Gediminaičių stulpais. Istorikai išsiaiškino, kad jis taip paženklintas prieš maždaug penkis šimtus metų. Neabejotina istorinė vertybė. Tačiau kol kas jokios apie tai informuojančios lentelės nėra.
Nors akmuo tik už bene 0,4 km nuo Žvėryno tilto per Nerį, netoli nuo Seimo, kur sukiojasi turistai, ten jokios nuorodos apie gana svarbų objektą nerasite. Ant akmens iškaltas istorinis simbolis yra neabejotinai vienas ankstyviausių Gediminaičių stulpų. LŽ fotografas, norėdamas jį nufotografuoti, turėjo tiesiog šukuoti paupį, nuo kiekvieno apsnigto akmens valyti sniegą, kol atrado šį istorine simbolika paženklintąjį.
Už kelių kilometrų upe aukštyn kadaise taip pat buvo panašus. Jį 1857 metais per ekspediciją Nerimi pastebėjo ir savo knygoje „Neris ir jos krantai“ aprašė Konstantinas Tiškevičius. Deja, netoli kelio į Verkius tysojęs akmuo buvo susprogdintas. Ar nekyla pavojaus ir šiam vieninteliam išlikusiam?
Aiškinantis Žvėryno akmens istoriją kyla klausimas, kodėl K.Tiškevičius, aprašydamas Neries apylinkių įdomybes, šio akmens nemini. „Jis tikrai stovėjo ne toje vietoje, kur dabar, - tvirtino aktyvus Žvėryno bendruomenės narys, Vilniaus rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus. - Akmuo buvo prie pat upės. Pats atsimenu, pavasariais būdavo ir vandens apsemtas, ir po ledu. Senoji akmens vieta, galbūt net pati prigimtinė, yra ties ta vieta, kur baigiasi krantinė, matosi duobė ir šiek tiek akmenų šalia.“ Tad galima spėti, kad tuo metu, kai K.Tiškevičius Nerimi plaukė, akmuo arba po vandeniu, arba apaugęs pakrantės augmenija buvo.
Kas pernešė akmenį?
Kaip akmuo atsidūrė dabartinėje vietoje - visiškai ant kranto, apie 20 metrų nuo vandens? „1988 metais teko dalyvauti jaunimo paminklosaugos klubo veikloje. Tada buvo surengta ekologinė akcija „Apjuoskime Baltiją“ dėl naftos gręžinio pavojaus, apjuosta Ignalinos atominė elektrinė. Tada siekėme, kad būtų sustabdyta gelžbetoninė Neries krantinės statyba, kėlusi pavojų ir istoriniam akmeniui. Statybos buvo nutrauktos, nuo tos vietos upė išliko natūrali, - pasakojo S.Pilinkus. - Manėme, kad akmuo saugus. Tačiau vėliau (apie 1997-1999 metus) slapčia, pažeidžiant įstatymus, nors gal ir pačių geriausių ketinimų vedami naujieji pagonys akmenį patraukė toliau ant kranto. Matyt, ir techniką galingą buvo atsivarę. Dar ir aukurėlį iš mažesnių akmenų susirentė. Ir Gediminaičių stulpai stovėjo kuorais į viršų. Kai pakėlėme triukšmą, jog pažeisti įstatymai, kad neteisėtai akmuo išjudintas iš vietos, aukurėlis buvo išardytas. Akmuo pavirto ant šono. Dabar nieks atsakomybės neprisiima ir nuo to laiko akmuo niekam neįdomus.“
Liko vienintelis
Heraldikos žinovas istorikas Edmundas Rimša LŽ pasakojo, kad tokių didžiojo kunigaikščio žemių ribas ženklinusių akmenų Vilniuje buvo keturi - be šių dviejų minėtų, dar prie Trijų Kryžių kalno ir Vilkpėdėje. Jų likimas nežinomas, tačiau šiuo metu istoriniuose šaltiniuose minėtų akmenų, naršydami tas vietoves, jau nė su žiburiu nerasite.
Gediminaičių stulpai nuo 1397 metų naudoti kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas. Apskritai, be Lietuvos valstybės herbo, nuo XIV a. pabaigos iki mūsų dienų viešajame gyvenime plačiai naudojami dar du istoriniai simboliai - tai Gediminaičių stulpai ir dvigubas kryžius. Kaip E.Rimša teigia savo knygoje „Heraldika. Iš praeities į dabartį“, po Vytauto mirties stulpų simbolį perėmė brolis Žygimantas Kęstutaitis. Iš pradžių šis herbas reprezentavo Kęstutaičius, o nuo XVI a., kai jį Lietuvoje ėmė naudoti ir Jogailos įpėdiniai, tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. „Būtina pažymėti, kad Lietuvoje ir Lenkijoje valdančioji dinastija buvo suprantama šiek tiek kitaip. Lenkams ji reiškė Jogailaičius, kuriuos ženklino dvigubas kryžius, lietuviams - Gediminaičius, kuriuos reprezentavo stulpai“, - teigė E.Rimša.
Forma išduoda amžių
Istorikas Edvardas Gudavičius, 1982 metais paskelbęs darbą „Nikronių (Trakų raj.) ir Žvėryno (Vilniaus m.) akmenų paskirtis ir jų panaudojimo laikas“, įrodė, kad akmenį galima datuoti XV a. pabaiga - XVI a. pradžia. Kodėl ne ankstesniais laikais? „XII-XIV a. didžiajam kunigaikščiui vargu ar reikėjo žymėti žemės ribas. Be to, Gediminaičių stulpai į Vilniaus apylinkes galėjo atkeliauti tik Vytauto laikais. Vadinasi, datavimas XIV a. savaime atkrinta“, - rašė E.Gudavičius. Profesorius sutinka su dar anksčiau (1966 metais) vieno žymiausių Lietuvos archeologų Adolfo Tautavičiaus nurodyta akmens paskirtimi - jis žymėjo didžiojo kunigaikščio žemių ribas Vilniaus apylinkėse.
E.Gudavičius, remdamasis istorine ikonografija ir Gediminaičių stulpų raida, įrodo jų amžių. Profesoriaus teigimu, apskritimu apibrėžti būtent tokios formos Gediminaičių stulpai (kai vidurinė dalis beveik vienodo aukščio su šoninėmis kraštinėmis) yra vėlesni nei Vytauto pinigėliuose piešti ženklai ir ankstesni už XVI a. pinigus.
Jeigu akmuo su dinastijos simboliu prie Neries gulėjęs jau nuo XV a. pabaigos, jeigu kitados, kaip mini metraščiai, upėje žuvys tirštai vartėsi, XVI a. čia jau tikrai turėjęs lankytis ir Vilniuje gyvenęs Gediminaitis Žygimantas Augustas. O gal ir su Barbora Radvilaite ant šio akmens sėdėję? Pasitelkę vaizduotę gidai turistams galėtų daug legendų papasakoti. Daugiau>>
Rašyti komentarą