Bene patys įdomiausi ir skaitytojo smalsumą žadinantys mūsų žiniasklaidos kūrinėliai yra tie, kuriuose sutinkame frazę: „iš patikimų šaltinių“. Dažniausiai po šio intriguojančio žodžių junginio gauni nežinotos informacijos dozę, kuria atskleidžiama ar mėginama atskleisti kokia nors viešojo gyvenimo užkulisių paslaptis.
Mūsų žiniasklaidos panoramoje žinios ir liudijimai „iš patikimų šaltinių“ yra tarytum razina prėsko skonio pyrage. Jei žiniasklaida būtų tiktai verslas, tai „žinios iš patikimų šaltinių“ - labai vertingas to verslo plano dėmuo ir sėkmės garantas. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai naudojasi puikia, įstatymo jiems suteikta priedanga, kad jų misija yra informuoti visuomenę, o viešumas yra demokratijos pamatas. Šiame teiginyje yra akivaizdus paradoksas. Kai paskelbiamas straipsnis, parodoma TV laida, ta informacija tampa vieša, tačiau iš patikimo šaltinio gautos žinios ir faktai dažniausiai yra ne iš viešosios informacijos lauko, o iš kokių nors slaptumo grifu pažymėtų „aruodų“: valstybės ar komercinių paslapčių, ikiteisminių tyrimų, VSD pažymų ar privataus gyvenimo zonų. Taigi, nevieša ir neviešintina informacija tampa vieša. Žiniasklaidos priemonė, atrodytų, elgiasi labai kilniai, nes patenkina visuomenės poreikį, malšindama informacijos stygių ir alkį. Tačiau yra vienas “Bet“. Informacijos skleidėjas ir rengėjas Lietuvoje, nors ir turi priedermę būti nepriklausomu, visados yra žaidėjas ir neitin švarioje politinėje arenoje. Beje, žaidėjas, tikrai ne sėdintis ant atsarginių suolelio. Gal tik kokiems „nutrūkusiems“ nuo mūsų politinės realybės ir jos nebereflektuojantiems „Literatūrai ir menui“ ar „Šiaurės Atėnams“ tų nuodėmių negalėtum prikišti, jie nelenda ten, kur jų niekas neprašo. O štai dienraščiai ir televizijos (neišskirčiau ir visuomeninio transliuotojo LRT) politinės realybės yra ne tik saistomos, bet ir formuoja ją bei modeliuoja, kuria vaizdinius, kokių pageidauja užsakovas.
Tas užsakovas ir pasiunčia vadinamąjį „patikimą šaltinį“, kad šis perduotų reikiamą informaciją skleidėjui ir platintojui. Neakylas vartotojas jauką praryja nesuabejodamas, koks tos informacijos paviešinimo tikslas, koks jos patikimumas, kas, kodėl ir kokiu būdu ją nutekino? Pagal frazės „iš patikimų šaltinių“ vartojimo dažnumą Lietuvoje neabejotini lyderiai yra „Lietuvos rytas“, „Laisvas laikraštis“ ir „Karštas komentaras“. Pirmasis turi vienus „patikimus šaltinius“, du kiti – tikriausiai kitus, ir įdomu tai, kad apie tą patį faktą tie „patikimi šaltiniai“ dažniausiai pasakoja kardinaliai priešingus dalykus. Dažnai kyla įtarimas, kad ir „Lietuvos rytas“, ir pastarieji laikraštėliai naudojasi tų pačių institucijų: VSD, Generalinės prokuratūros gal ir teisėjų, prieinančių prie bylų, nutekinama slapta informacija. Atrodytų vyksta žūtbūtinės grumtynės, kieno nutekinta informacija įtaigesnė, kuria labiau patikės visuomenė, žodžiu – kas ką? Čia išnyra keletas rebusų, kuriuos reikėtų aptarti, kad bent kiek prašviesėtų akyse. Visų pirma pripažinkime faktą, kad informaciją, pažymėtą grifu “slaptai“ arba „ne viešam vartojimui“ valdo ir saugo galią turinčios institucijos, na dar indėlininko konfidencialumą garantuoja bankai, nors kartais ir negarantuoja, ką matėme A. Beliackio pakišimo ir išdavystės istorijoje. Tokią informaciją išsireikalauti galima tik teismo sprendimu ar sukūrus kokią specialią Seimo komisiją. Pamename, kokius vargo kelius turėjo nueiti Seimas, kol gavo iš VSD dvylika slaptų pažymų, kurių iki šiol nepasivargino paviešinti. Visai kitas ir tiesesnis yra kitas kelias - neteisinis. Paprasčiausiai imti ir nutekinti tą slaptą informaciją, o kas nutekino ir kodėl, tegul ten neįgalūs teismai šimtą metų aiškinasi, kol visiems nusibos ar išmuš senaties termino kurantai. Būtų labai suprantama ir logiška, kad tuos slaptos informacijos vagišius ir nutekintojus išsiaiškintų ta institucija, kuri tos informacijos apsaugą ir konfidencialumą saugo. Jei įsipareigojimo nesugeba vykdyti, kas yra akivaizdu, turėtų domino principu lėkti galvos, pradedant nuo slaptos informacijos vagišiaus iki piramidės viršūnėje sėdinčio režisieriaus. Lietuvoje kol kas tokių precedentų nematėme. Gėdingai VSD pastangomis buvo apšmeižtas jų kolega a.a. pulkininkas Vytautas Pociūnas, sekami žurnalistai, pasisakę prieš LEO lt. aferą, makabriškai netiriama Kauno pedofilijos ir teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymo byla, o ką jau kalbėti apie į rezonansinių bylų lauką nepatenkančių žmonių dramas ir tragedijas. Apie pastarąsias žiniasklaida nepasivargina pasiprašyti informacijos „iš patikimų šaltinių“, nevyksta jokie nepriklausomi žurnalistiniai tyrimai, nes tai reikalauja daug darbo ir profesinio išmanymo, o rezultatas gali būti ir niekinis. Kam to reikia, kai slaptą informaciją galima gauti, liaudiškai tariant, ant lėkštutės „iš patikimų šaltinių“. Ilgus metus tas slaptų „nuotekų“ kanalizavimas vyko gana sklandžiai, žiniasklaidoje buvo viešinama operatyvinė medžiaga, skelbiamos telefoninių pokalbių išklotinės su keiksmais ir necenzūrine aukštų pareigūnų leksika. Niekam nė motais, iš kur ir kodėl, svarbu, kad gyventi linksmiau. Taip gal būtų ir tęsęsi iki laikų pabaigos, jei žagrė nebūtų atsimušus į akmenį, kai žaidimo avanscenon buvo išleistas slaptas informatorius A. Žalimas, kurio provokacija „išdūrė“ ne tik patiklius žiniasklaidininkus, bet ir aukščiausius policijos pareigūnus. Epizodas labai įdomus keliais aspektais. Jis skatina rimtai susimąstyti, kas, kaip ir kokiu tikslu manipuliuoja viešąja erdve, taigi, ir visuomene?
Niekam ne paslaptis, kad lietuviui yra būdingas dvimatis mąstymas, grindžiamas kategoriškomis priešpriešomis: taip – ne, juoda – balta, geras – blogas, tikiu – netikiu, myliu – nemyliu etc. Manipuliatorius - „patikimas šaltinis“, taip mąstančių asmenų visuomenėje jaučiasi kaip žuvis vandeny. Jis išmeta viešumon kokį nors slaptos informacijos segmentą ir stebi visuomenės reakciją, kaip ji tą informaciją ar dezinformaciją „nuryja“, kokiais santykiais poliarizuojasi. Informacijos skleidėjas ir platintojas dažniausiai nesiaiškina, ar ta informacija patikima, ar tik kažkieno sukurptas simuliakras? Svarbu, kad tinka ką nors sužlugdyti, pakišti ar ant šakių iškelti. Žurnalistas netikrina vagišiaus melo detektorium, nesiaiškina, iš kur ir kokiu būdu informacija gauta ir kas paprašė ją nutekinti. Taip žiniasklaida tampa kažkokių slaptų užsakymų vykdytoja. Gali būti ir taip, kad užsakovas yra gana gudrus režisierius. Vieniems informacijos skleidėjams jis nutekina vieną informaciją, o kitiems - diametraliai priešingą. Lietuviškai mąstanti (nemąstanti) visuomenė taip atsiduria manipuliatorių valdomame lauke. Šis algoritmas buvo panaudotas slaptame plane „Strekoza“, jei kas dar jį prisimena. Tai tarytum lagaminas dviem dugnais, kuriame viskas „iš patikimų šaltinių“. Ir bėda yra ta, kad nei režisieriaus, nei jo užduotis vykdančio vagišiaus beveik neįmanoma išvilkti dienos švieson, nes jį saugo „Visuomenės informavimo įstatymas“ , kuriame yra toks 8 straipsnis: „Informacijos šaltinio paslaptis“. Jame rašoma: „Viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.“
Ar mes neturime tokios konstitucinės teisės žinoti, kas ir kodėl su mumis žaidžia pavojingus žaidimus?.. Norėtųsi sužinoti „iš patikimų šaltinių“.
Rašyti komentarą