Iki Antrojo pasaulinio karo Didžiosios Britanijos sukurta imperija buvo didžiausia pasaulyje. Tačiau vieną dieną britai atsibudo ir išvydo, kad jų galybė – jau praeityje. Šiuo metu darosi panašu, kad anksčiau ar vėliau Londonas neteks ir Škotijos – vienos svarbiausių likusių priklausomų teritorijų.
Didžiąja dalimi tai yra Didžiosios Britanijos nuopuolio istorija. Susilpninta pasaulinių karų ir nacionalistinių judėjimų priklausomose teritorijose, ji buvo priversta paleisti daugybę kraštų, dėl kurių anksčiau buvo iššvaistyta labai daug energijos ir parako.
Stebėtinai didelę pasaulio dalį – nuo Šiaurės Amerikos per Afriką ir Pietų Aziją iki Australijos ir Okeanijos salų – ne vieną šimtmetį tiesiogiai formavo britų imperialistinės ambicijos. Vis dėlto per keletą dešimtmečių visas šis kruopščiai statytas statinys subyrėjo, palikdamas tik pavienes buvusios didybės nuolaužas, tokias kaip Britų Sandrauga ir Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos bei kelių kitų nykštukinių valstybių formalus pavaldumas monarchui, reziduojančiam Londone. Liko ir kai kurių akademikų diskusijos, kurios imperinės tautos – britų ar prancūzų – kolonijinis režimas buvo žiauresnis, arba pavergtosioms tautoms davė daugiau naudos.
Priešingai negu dauguma Didžiosios Britanijos užjūrio kolonijų, Škotija formaliai nebuvo užkariauta – nepaisant daugiau nei 400 metų su pertraukomis trukusių didesnių ar mažesnių konfliktų su pietiniais kaimynais anglais. 1707 metais, kai personalinę nepriklausomų Anglijos ir Škotijos karalysčių uniją pakeitė viena Didžiosios Britanijos karalystė, škotai tapo pavyzdiniais kuriamos naujos britų nacijos nariais. Jie pasižymėjo įvairiose srityse – buvo karvedžiai, mokslininkai, garsūs rašytojai, aktoriai, žymiausių Anglijos futbolo klubų žaidėjai ir treneriai. Prie karališkųjų rūmų iki šiol budi Karalienės sargybai priklausantys škotai, kuriuos pamatyti – kiekvieno save gerbiančio turisto pareiga.
Škotija iki šiol yra viena iš keturių šalių (greta Anglijos, Velso ir Šiaurės Airijos), sudarančių Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystę. Ir vis dėlto škotų nepasitenkinimas „mažesniojo brolio“, kuriam neleidžiama laisvai tvarkytis savo kieme, padėtimi visada buvo problema. Jie išlaikė savitą tapatybę, kuri pastaraisiais dešimtmečiais, panašu, netgi sustiprėjo.
Nuolaidos tik pakurstė
Valdžia Londone į augančias separatistines nuotaikas Škotijoje bandė reaguoti, darydama nuolaidas. Nuo 1998 metų Škotija turi atskirą parlamentą ir vyriausybę su ribotomis galiomis (tarp jų – ir savo nuožiūra nežymiai keisti mokesčių tarifus). Tačiau panašu, kad tai tik dar labiau pakurstė aistras.
Praėjusiuose Škotijos Parlamento rinkimuose absoliučią balsų daugumą iškovojo Škotijos nacionalinė partija (SNP), kuri nuo 2003 metų susilaukia vis didesnio visuomenės palaikymo. Prie to, ko gero, nemenkai prisidėjo ir augantis SNP lyderio Alexo Salmondo, dažnai vadinamo „talentingiausiu britų politiku“, populiarumas.
Dabartinis Škotijos pirmasis ministras A. Salmondas, žinomas ir kaip Vladimirui Romanovui priklausančio Edinburgo „Hearts“ futbolo klubo sirgalius, nuosekliai kreipia savo tėvynainius didesnės nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos link. Šiame kelyje jis sumaniai išnaudoja tradicinį skeptišką Škotijos gyventojų požiūrį į ekonomikos modelį, dominuojantį Anglijoje bent nuo „geležinės ledi“ Margareth Thatcher atėjimo į valdžią 1979 metais, kai laisva rinka tapo naujausiu mados žodžiu.
Konservatoriai Škotijoje nuo pat nacionalinio parlamento atkūrimo stabiliai likdavo trečioje vietoje, nusileisdami tiek centro kairės leiboristams, tiek ir SNP. Todėl pastarajai partijai neliko nieko kito, kaip tik kibti į atlapus leiboristams, žadant spartesnes sveikatos apsaugos sistemos ir socialinės rūpybos reformas. Štai ir šios savaitės pirmadienį A. Salmondas sukėlė oponentų pasipiktinimą, prabilęs apie nepriklausomybės siekiančią Škotiją, kaip „pažangos švyturį“, kuris būsiąs puikus pavyzdys likusiai Britanijai, kaip reikia siekti gerovės valstybės klestėjimo.
Škotų kairieji nacionalistai jau žino, kada norėtų surengti referendumą dėl šalies nepriklausomybės – 2014 metais, kai bus švenčiamos 700-osios škotų karinės pergalės prieš anglus prie Banokburno metinės. Didžiosios Britanijos konservatorių premjeras Davidas Cameronas jautėsi priverstas mesti A. Salmondui iššūkį: jis pasiūlė referendumą rengti „kuo greičiau“, puikiai žinodamas, kad dauguma Škotijos gyventojų vis dar nepalaiko nepriklausomybės, verčiau pasisakydami už platesnę autonomiją.
Tačiau nepanašu, kad škotai ketina nusileisti. Tai reiškia, kad laikrodis šiuo metu vis garsiau tiksi abiem pusėms: SNP sieks per kelerius artimiausius metus įtikinti savo rinkėjus, kad Škotijai neužtenka vien autonomijos, o britų vyriausybė darys viską, kad škotus atkalbėtų nuo bet kokių ryžtingesnių veiksmų.
Galvosūkis (likusiems) britams
Tuo tarpu Didžiojoje Britanijoje netyla kalbos apie tai, kokių pasekmių jai turėtų galimas Škotijos atsiskyrimas. Į šį klausimą gilinosi ir arabų leidinys „Al Jazeera“, kurios pakalbintas buvęs Didžiosios Britanijos gynybos ir užsienio reikalų sekretorius Malcolmas Rifkindas pabrėžė, kad tai suduotų rimtą smūgį šalies įvaizdžiui – ir gal netgi baigtųsi pašalinimu iš JT Saugumo Tarybos.
„Tai tikrai atvertų klausimą apie nuolatinę narystę Saugumo Taryboje – ir dar tokiu būdu, kuris būtų labai nepatogus Jungtinei Karalystei“, – sakė šis iš Škotijos kilęs britų Parlamento narys.
Be to, nepriklausoma Škotija sukeltų didelių keblumų britų karinėms pajėgoms. Tikėtina, kad tektų dalytis kariniais daliniais, ir gal netgi karalienė Elžbieta II netektų savo škotų gvardiečių. Tektų ieškoti naujos vietos ir Didžiosios Britanijos pasididžiavimui – keturiems povandeniniams laivams, ginkluotiems branduolinėmis „Trident“ raketomis. A. Salmondas jau pareiškė, kad Škotija tikrai nepretenduos išlaikyti branduolinį ginklą, todėl Londonui reikia jau dabar sukti galvą, kur rasti kitą tokį patogų giliavandenį uostą, kaip Fasleinas netoli Glazgo.
Ko gero, dar labiau Didžiosios Britanijos gyventojams skaudėtų širdį dėl naftos ir gamtinių dujų atsargų, kurių didžioji dalis yra Šiaurės jūroje ir greičiausiai atitektų nepriklausomai Škotijai. Papildomų sunkumų sukeltų ir derybos dėl to, ar Škotijai bus leista išlaikyti Didžiosios Britanijos svarą sterlingą, bei nacionalinės Jungtinės Karalystės skolos dalybos – ji ką tik pasiekė rekordinę 1 trln. svarų sterlingų ribą, ir škotai tikrai norėtų, kad jiems teksianti našta būtų kiek įmanoma mažesnė.
Bet kokiu atveju britai savo rankose iki paskutinės akimirkos išlaikytų mažiausiai vieną svarbų kozirį – veto teisę Škotijai stojant į Europos Sąjungą. Net jeigu visos kitos ES valstybės palaikytų škotų kandidatūrą, Londonas turėtų teisę nepasirašyti stojimo sutarties. Pačius škotus gali atbaidyti ir kita labai reali galimybė – kad Briuselis iš Škotijos, kaip naujos valstybės narės, gali pareikalauti įsivesti eurą.
Kad ir kaip artimiausiu metu pasisuktų Didžiosios Britanijos ir Škotijos skyrybų klausimas, viena aišku – būtų bandoma išvengti paties blogiausio scenarijaus – karinio konflikto. Poimperinė Didžioji Britanija kaip turbūt jokia kita pasaulio šalis žino, ką reiškia laiku pasitraukti iš nepriklausomybės siekiančio krašto. Ne visada jos pasitraukimas būdavo geriausias sprendimas (kaip Palestinoje ir Indijoje po Antrojo pasaulinio karo), ir ne visada būdavo pasitraukiama be kovos (kaip dabartinėje Malaizijoje), tačiau Vakarų Europoje tokio pobūdžio katastrofos šiais laikais tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Juk Londonas tikrai nenorėtų pasirodyti kaip Belgradas, bandęs nagais ir dantimis išlaikyti byrančios Jugoslavijos teritorijų kontrolę.
Rašyti komentarą