Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje (FNTT) yra salė, kurioje, pasakojama, sovietmečiu buvo cenzūruojami filmai, kad tik doro sovietų piliečio akių ir ausų nepasiektų „netinkama“ informacija. Gerai, kad dabar cenzūros nėra, nors kai kam dėl to gali labai skaudėti galvą. Tarkime, buvusiam FNTT vadovui generolui Romualdui Boreikai, kuris, matyt, nenorėtų prisiminti kai kurių savo karjeros vingių, atvedusių jį į įtakingą postą. Įvykių, kurie atspindėti to meto žiniasklaidoje. Įvykių, kuriuose minimos ir dabartinio Seimo nario, ir vieno teisėjo, ir su nusikalstamu pasauliu sieto žmogaus pavardės.
Pirmojoje apžvalgoje „Generoliškoji desperacija: pradžia“ žadėjome atsakyti į klausimus, į kuriuos, nagrinėdami Boreikų šeimos turto ir pajamų deklaracijas, antrą kartą mėgina atsakyti prokurorai.
Kaip buvo įsigytos bendrovės „Supervisata“, kuri šiuo metu jau yra likviduota, akcijos?
Kam priklauso lėšos, gautos pardavus Boreikų šeimai priklausiusį nekilnojamąjį turtą Kaune? Kaip ir kam buvo nuomojamos minėtos patalpos per devynerius metus ir ar nuomininkai turėjo iš ko mokėti nuomos mokestį?
Kaip ir kodėl vienas komercinis bankas suteikė paskolą bendrovei, kuri iš Boreikų nusipirko nekilnojamąjį turtą? Tas pats bankas, kuris buvo minimas tą kartą, kai generolas R. Boreika buvo nusprendęs: išeisiu į pensiją, bet tik po pusantro mėnesio. Tas pats bankas, kurio stebėtojų tarybos narė dabar yra bendrovės, nupirkusios nekilnojamąjį turtą iš Boreikų šeimos, akcininkė.
Tačiau atsakymai į šiuos klausimus – kiek vėliau. Prie jų grįšime prisiminę, kaip klostėsi būsimojo generolo karjera. O prisiminti padės seni kolegų straipsniai, kuriuos kai kam, matyt, labai norėtųsi išcenzūruoti.
Mažiukas ir Kauno mokesčių policija
1998 metai, dienraštis „Kauno diena“. „Šis rašinys – apie (...) konservatorių „startinio penketuko“ nario, vidaus reikalų ministro Vidmanto Žiemelio laikais gana mįslingomis aplinkybėmis į aukštą ir minkštą krėslą atsisėdusį Kauno policininką. Nors biznio partneriai savo kuluaruose jį vadina Mažiuku, nuo devynių ryto iki šešių valandų vakaro jis – Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos šefas. Kokiais metodais R. Boreika štai jau keturiolikti metai „grumiasi“ su Kauną savo čiuptuvais apraizgiusiu korupcijos ir finansinių nusikaltimų aštuonkoju, žino nedaugelis. Tačiau įvairių jo kaunietiškos karjeros tarpsnių liudininkai kuo toliau, tuo labiau šokiruojami šio žmogaus tikrosios esmės ir jo užimamų pareigų kontrastų“, – rašė kolegė Greta Čižinauskaitė.
Dienraščio rubrika vadinosi „Paradoksai“. Nenuostabu – tik tokioje rubrikoje buvo galima rašyti apie žmogų, kuris laikinojoje sostinėje, pasak dienraščio, esą buvo vadinamas „pigiausiu“ Kauno ekonominės policijos pareigūnu.
Taigi, baigęs Kauno politechnikos institutą, R. Boreika 1984 metais atėjo dirbti į tuometinį Kauno milicijos Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrių iš Lietuvos respublikinės standartų ir matavimo prietaisų technikos laboratorijos, kur dirbo inžinieriumi. Kauno ekonominėje milicijoje būsimasis generolas dirbo iki 1991 metų, vadinasi, visuotinio deficito metais ilgokai užėmė ekonominės policijos prekybos poskyrio vyr. inspektoriaus kėdę.
1995 metų liepą jau užimdamas solidesnes pareigas – buvo Kauno vyriausiojo policijos komisariato Ekonominės policijos finansų poskyrio viršininkas (nuo 1994 metų vasaros pradžios iki 1997 metų pavasario, per patį įvairių bankų žlugimą) – vedė tuometinės „Vitebsko“ parduotuvės direktorę Violetą Ivanauskienę, po vedybų tapusią Violeta Boreikiene.
Dienraščio teigimu, vestuves Boreikos atšoko ne kur kitur, o Kauno „Daktarų“ gūžta vadintame restorane „Villula“: „Tai buvo pirmas nokautas tuometiniams R. Boreikos kolegoms. Jau tada įvairiuose Vyriausiojo policijos komisariato kabinetuose imta šnibždėtis, kad šiose vestuvėse dalyvavo ir neseniai atkurtos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos operatyvinėse įskaitose esantys asmenys.“
Boreikų ryšiai su Dubininku, paprasčiau – Satu Daugiau>>
Rašyti komentarą