Buvo šiltas pavasario rytas, kai Buda sužinojo, kas yra moteris. Kai jo varpa, įsitempusi kaip styga, įsiskverbė į Jašodaros vidų, godžiai bučiuodamas jos lūpas, jis pasijuto tarsi strėlė, pataikiusi į taikinį. Tai buvo ne pirmas jo žingsnis į Praregėjimą, tačiau vienas iš tų, kurie atvėrė akis ypač plačiai.
Josè Frèches „Aš esu Buda“, „Mūsų knyga“ 2006.
Šitaip be skrupulų tūkstančių pasaulio budistų garbinamą Sidhartą Gautamą savo naujausiame romane „Aš esu Buda“ pristato viduriniosios kartos prancūzų rašytojas Josè Frèches (g. 1950). Ligi šiol Senovės Kinijos praeitį savo kūryboje bandęs atskleisti autorius šįkart pajudėjo arčiau dvasingosios Indijos ir budizmo. Rezultatą turime priešais savo akis: salstelėjusį, lengvai virškinamą ir persisotinusio bei aptingusio europiečio dvasiai tinkantį mitalą. Apie askezę, meditaciją ir gyvenimo prasmę.
Nors apie Budą, kaip apie VI a. pr. Kristų gyvenusį naujos religijos įkvėpėją esame girdėję daugelis iš mūsų, deja, tikslių duomenų apie jo gyvenimą yra išlikę itin nedaug. Vis tik tai nesustabdo J. Frèches užsidegimo pademonstruoti savo talentą ir aprašyti visą Sidhartos gyvenimą nuo vaikystės iki mirties. Suprantama, kad toks aprašymas atrodo šiek tiek spekuliatyviai, nors ir paskanintas pagrindiniais budizmo teiginiais, tiesiomis ir sąvokomis. Juoba, kad kur kas prasmingiau ir talentingiau tai savo laiku jau buvo padaręs ir garsusis vokiečių rašytojas Hermanas Hesė.
Romane Sidharta Gautama yra garsios ir žinomos karių šeimos palikuonis, kšatrijų klano atstovas, todėl jam yra užvertos išorinio pasaulio durys. Jis nemato aplinkinio purvo, kadangi aplink tik prabangi ir išpuoselėta dvaro gyventojo kasdienybė. Būsimasis Buda aprašomas be jokio šventumo atspalvio, kaip žmogus, su savo dorybėmis ir ydomis: žaidžia, mokosi medžioti, mylisi, veda, susilaukia sūnaus. Tik ilgainiui jį pradeda kamuoti maištininko genas, siekis kovoti prieš niūrią Indijos tikrovę: kastų sistemą, skurdą ir neteisybę.
Taigi Sidharta palieka tėvų namus, prabangą, turtus, apsivelka budizmo simboliu tapusius oranžinius drabužius ir iškeliauja į kelią ieškoti Tiesos. Po ilgų elgetavimo mėnesių, gausybės atradimų ir netekčių, ligų ir nelaimių jis pagaliau atsisėda ilgai meditacijai po stebuklingu medžiu, ir Tiesa jį nušviečia. Tapęs Praregėjusiuoju, prabudusiu Buda, jis įkuria vienuolių bendriją, o vėliau visą likusią knygos dalį dalina savo išmintį visiems – nuo prastuolių iki turčių, nuo kekšių iki karalių.
Prisipažinsiu, kad asmeniškai aš absoliučiai nieko neturiu prieš budizmą. „Gyvenimas yra kančia nuo gimimo iki mirties; troškimas ir noras sukelia kančią; atsisakius jų, pasibaigs ir kančia; o vidurio kelias, einantis tarp pagundos ir atgailos, veda į nirvaną“ (p. 154). Vargu, ar šios keturios klasikinės budizmo tiesos galėtų, o tai pat ir kiti šiame romane dėstomi Budos pamokslai galėtų kam nors sukelti nepasitenkinimą ar neigiamas mintis. Visgi rimtai užkliūva tai, kad romanas „Aš esu Buda“ labiau panašus į budistinę propagandą nei į nuoširdų ir talentingai parašytą meno kūrinį. Kalba išlieka sausa, nepaisant dirbtinės egzaltacijos, palyginimai kartais atrodo nukabinti „iš dangaus“, o siužetas nepranoksta paprasto pseudobiografinio skaitalo – meilė, draugystė, išdavystė ir t.t.
Taip, J. Frèches yra neblogai susipažinęs su budizmo kultūra, gali būti, kad ir jis jaučia šiam religiniam judėjimui asmeninę simpatiją, ir dėl to siekia supažindinti mus su mums nepažįstamu vidiniu Praregėjimu. Antra vertus, po raidžių eilutėmis nepaslėpsi „kairuoliškų“ prancūzo pažiūrų, dėl to tos pačios priežasties klasinės visuomenės problemos Indijoje nagrinėjamos jau pro europietišką prizmę. Dar juokingiau, kai kelis šimtus metų prieš Kristų gyvenantys jaunuoliai tarpusavyje kalba naudodami nūdienos terminus, kuriuos XX a. sukūrė psichoanalizė, reliatyvumo ar molekulių teorija.
Apskritai viena, ką būtų galima parekomenduoti knygą „Aš esu Buda“ išleidusiai leidyklai „Mūsų žodis“ – gal pagaliau liautis taupyti pinigus skaitytojų nenaudai. Nesinori griežti danties ant vertėjos Laimos Račienės, tačiau tai, kad redaktoriaus plunksnos šiam leidiniui trūksta kaip tam pačiam Budai Praregėjimo, akivaizdu net ir ne lietuvių kalbos taisyklių žinovui. Skyryba tiesiog siaubinga, o daugtaškių ir šauktukų skaičius viršija elementaraus padorumo normas. Dažnai trūksta net sakinio logikos, t.y. iš paprastos tiesioginės minties padaroma emociškai dirbtina beprasmybė! Vieną kartą reikia susitelkti visiems ir pasakyti, kad tokius leidėjus, kurie drįsta šitaip tyčiotis iš knygų mėgėjų, – į puodą ir ant laužo! Mes juk nesame idiotai, kad nesuprastume, jog geras redaktorius knygai yra reikalingas. Ir dar kaip.
Rašyti komentarą