„Ten, kur gyvenu, ten yra mano tėvynė, tos šalies pilietė ir esu. Jeigu gyvenu Lietuvoje, reiškia aš esu lietuvė,“ – drąsiai kalba už populiaraus teatro ir kino aktoriaus Algirdo Gradausko ištekėjusi rusų kilmės amerikietė, kino, televizijos ir teatro režisierė Yana Ross. Laidoje „Stilius“ Yana prisipažino: jos biografija – spalvinga ir įspūdinga. Ji gimė Maskvoje – ukrainietės ir lenko šeimoje, augo Latvijoje, vasarodavo pas kūrybinio įkvėpimo ieškančius senelius Mongolijos stepėse, gyveno su jais jurtoje, gėrė kumysą, o sulauksią 16-kos metų, galima sakyti, raudančią, tėvai išsivežė ieškoti laimės Amerikoje.
Ko verkei, raudojai? Juk tavęs laukė svajonių šalis – Amerika?
Buvau ką tik įstojusi į GITIS‘ą, jaučiausi labai laiminga, kad pagaliau pradėsiu savo gyvenimą teatre, bet po poros mėnesių tėvai pasakė: „Viskas, mes išvažiuojame“. Mums reikėjo atiduoti savo pasus, turėjom 500 dolerių ir vieną lagaminą – tiek šeima galėjo pasiimti su savim. Tai man buvo tikra trauma, laužymas, o gal tramplinas, labai svarbus gyvenimo epizodas, juk atrodė, kad sulaukus 16-kos tavo gyvenimas subyrėjo. Oro uoste teko pasakyt visiems draugams „sudie“. Buvau žiauriai pikta, kad tėvai susiruošė išvažiuoti, bet buvau nepilnametė, galvojau – jie žino geriau. Kiekvienas iš mūsų mąstė, kad aukojasi – mama važiavo dėl tėvo ir manęs, tėvas – dėl manęs, aš važiavau dėl tėvo ir mamos, ir visi išvažiavom.
Nuskridusi ir pamačiusi Amerikos teatrą supratau, kad mano gyvenimas vis dėlto nebus susietas su teatru. Žiauriai nepatiko Brodvėjus. Gal reikėjo eiti į avangardinius teatrus, bet jų tuo metu nežinojau. Tada pagalvojau – teatre mano darbai gali pasiekti 500 žmonių, o kine, televizijoje – 5 milijonus, ir pasirinkau televizijos režisūrą.
Kaip tave sutiko Amerika? Kaip sekėsi įsitvirtinti?
Pagalvojau – jeigu jau esu Amerikoje, negaliu grįžti, reikia pabandyti atsikratyt praeities ir tapti amerikiete. Namie nekalbėjome nei lenkiškai, nei rusiškai, tik angliškai. Specialiai kokius penkis metus nesilankiau Braiton Biče, kur gyvena rusai emigrantai, ir bandžiau suprasti, kas yra ta Amerika. Ir gal dėl to, kad su tokiu noru pradėjau, labai greitai pasisekė. Žmonės sako, kad Amerika suteikia daugybę galimybių, ir tai tiesa. Jeigu tu žinai, ko tu nori, tai labai lengva pasiekt.
Kitaip nei, pavyzdžiui, Anglijoje. Pora metų pagyvenusi ten supratau, kad ten reikia turėt „kilmingą biografiją“ arba būtinai turi kažką žinoti, pažinoti, ir per ta žmogų kažko siekti. Ateini į interviu, o tau sako: „Kas jus čia atsiuntė?“ O Niujorke to visiškai nėra. Tu esi „žmogus iš gatvės“, tu atėjai, ir tu įrodyk, ką tu moki.
Ir ką tu parodei, kam parodei, ko pasiekei?
Kai Jeilio universitete baigiau kino ir televizijos režisūrą, man buvo 21-eri. Pamenu atsiverčiau „The New York Times“ ir žiūriu - CNN laidai apie madą (ją vedė garsi modistė Elsa Klensch, bet tai Yana sužinojo vėliau) reikia režisieriaus-prodiuserio. Nusiunčiau savo CV, turėjau kažkokius darbus, universitete kurtus filmukus, gautus prizus, kažką minimaliai nunešiau, man pavyko atsidurti laiku ir vietoje, ir aš gavau tą darbą. Kaip tik laidos režisierius susirgo, reikėjo važiuoti į Paryžių filmuoti „Mados savaitę“. Man pasakė: „Jeigu tau pavyks, gausi tą darbą.“ Ir viso gero! Nieks nepažiūrėjo nei diplomo, nei rekomendacijos, tik pasakė: „Važiuok!“
Po to važiavau į Indiją. Keista, bet visiškai nebijojau atsidurti nepažįstamoje vietoje, nors buvo vos 21-eri. Mantą susikroviau į 10 metalinių lagaminų – televizijos kameras, apšvietimo lempas – ir atsidūriau Indijoje, kur reikėjo pačiai nusisamdyti filmavimo grupę. Laukdama jos sėdėjau viešbutyje. Atvažiavo tokie diedai su barzdom, ir sako: „Laba diena, mes – filmavimo grupė. Kur režisierius?“ Sakau: „Čia aš...“ O jie: „Čia kažkokia mergaitė, o kur režisierius?“ Sakau: „Aš režisierius...“ Ir taip kokią valandą reikėjo tikinti, kad aš esu aš. Norėdami patikrinti aparatūrą, nes ten kitokia elektros įtampa, įjungėme kameras, ir dingo elektra visame viešbutyje... Paskui dvi savaites keliavom po Indiją su tais diedais ir tapome draugais. Jau 15-ka metų bendrauju su vienu prodiuseriu, o ta filmavimo grupė mano karjeroje liko labai svarbi.
Pasaulis tapo tavo namais?
Tas pasaulis labai siauras, labai mažas, ir kai tu kažko pasieki, žmonės tave pažįsta, ima kviestis į savo darbus. Bet ne visada viskas lengva ir paprasta. Pavyzdžiui, kai tu, naujas žmogus, pradedi dirbti, pora savaičių su tavimi nieks nesisveikina. Galvoja, kad po 10 dienų tave išmes – neiškentėsi. Atsimenu ateinu televizijoje į laidos montažą, atsisėdu, pradedu dirbti, bet šalia sėdintysis visiškai su manimi nebendrauja, nes mano, kad esu viena iš daugelio... Reikia užsispyrimo, drąsos. Jeigu man kažkas įdomu, aš noriu, tai padarau iki galo.
Taip atsitiko ir su televizija. Tik dėl savo užsispyrimo filmavau „Seksą ir miestą“, „Ozą“. Tie serialai buvo filmuojami kino juostoje, žmonės juos dabar žiūri kaip kiną. Daugybė serijų, tave pakviečia ir tu laimingas dirbi, stengiesi iš visų jėgų, nes supranti, kad tai tavo autorinis darbas. Bet kultūros laida, kurią man pasiūlė, pasirodė artimesnė.
Pusę metu keliaudavau po pasaulį, grįžusi į Niujorką pusę metų ją montuodavau. Afrika, Singapūras, Malaizija... Tie prisiminimai, tie žmonės iki šiol atmintyje. Labai svarbu, kad aš kaip laidos redaktorė turėjau visišką laisvę sugalvoti, apie ką bus laida, siužetas ir padaryti taip, kaip man atrodo geriau. Nebuvo jokios cenzūros, jokios kontrolės. Jokių sponsorių, jokių įsipareigojimų. Tik turėjome laikytis tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, per Kalėdas žmonės atsiųsdavo dovanų. Mes būtinai turėjome jų atsikratyti – parašyti žinutę ir nusiųst jas atgal. Nes laidos redaktorius turi būti nepriklausomas!
10 metų gyvenai, dirbai laisvai, be kontrolės, bet CNN vistiek palikai.
Labai svarbus mano karjeroje buvo taškas – rugsėjo 11-oji, kai mes su CNN filmavimo grupe atsitiktinai atsidūrėme karštame taške ir atsitiktinai nufilmavome į vieną iš bokštų dvynių besitrenkiantį lėktuvą. Filmavom visą tą dieną ir sau turėjom atsakyti į klausimą – kiek tu privalai parodyti pasauliui to, kas vyksta ir kiek turi padėt žmonėms, kurie bando iš to pragaro išeiti. 10 minučių filmuoji, tada padedi kameras ir padedi sužeistiesiems, šoko ištiktiesm žmonėms. Tada vėl filmuoji. Ir labai logiškai mano karjera televizijoje tą dieną baigėsi. Aš supratau, kad per kameros objektyvą daugiau nieko negaliu pasakyt.
Daug žmonių Niujorke patyrė panašius dalykus, patyrę sukrėtimą visi norėjo kažką padaryt gero. Ir aš pati pradėjau galvot, kad turbūt užtenka man tu kelionių, aš turiu pakankamai patirties ir turiu teisę pradėt dirbti ramiai, taigi įstojau į Jeilio universiteto dramos mokyklą. Prieš dešimt metų bandžiau ten stoti, bet man tada buvo pasakyta, kad esu per jauna, nes buvo tik 17-ka. O dekanas tiesiai šviesiai pridūrė: „Tu, emigrantė, tu ką tik iš laivo, ką tik atvažiavai. Reikia daug metų kažko siekti ir tik tada ateiti čia...“
Pagalbos neieškojai rusiškos aplinkoj, bendruomenėj, išeivių tarpe? Buvai viena, vieniša, „iš laivo“?
Nebuvau vieniša. Buvo tėvai, giminės. Iš tikrųjų aš labai nenorėjau to emigrantų rato. Labai norėjau sužinoti, kas tai yra Amerika, ir labai džiaugiausi, kad pavyko.
Bet ją palikai – kokia priežastis?
Tai va...Po Jeilio dramos mokyklos baigiau teatro režisūrą, pastačiau du spektaklius Niujorke. Tada į teatro festivalį Niujorke atvažiavo Oskaras Koršunovas su savo „Romeo ir Džuljeta“, mes susitikome, pradėjome bendrauti, kalbėtis ir supratom, kad yra apie ką. Ir jis mane pasikvietė. Nedaug tokių žmonių, tokiu tikrų, kurie nebijo rizikuoti. Tuo metu buvau jauna režisierė, tik baigusi aspirantūrą. Keli darbai Niujorke, geri atsiliepimai, bet vis tiek neturėjau „brendo“, neturėjau vardo.
O. Koršunovas labai drąsiai pasakė: „Atvažiuok, pažiūrėk „Sirenų“ festivalį.“ Man irgi Lietuva nebuvo naujiena. Aš Jeily studijavau pas Tomą Venclovą, mano dėstytojai dramos mokykloje puikiai pažįsta Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą, žino jų spektaklius. Kai E.Nekrošius prieš 20 metų gastroliavo Niujorke, buvo labai didelis įvykis. Iki šiol žmonės kalba apie jo „Dėdę Vanią“ ir netgi važiuoja į Europą pažiūrėti. Ir visa teatro bendruomene puikiai žino, kad Lietuva yra labai svarbi. Kad Vokietija, Lenkija, Lietuva yra teatro kraštas.
Kai O. Koršunovas pakvietė, žiauriai apsidžiaugiau ir galvoju – reikia važiuot. Atvažiavau ir supratau, kad čia yra ką veikti, yra bendraminčiai, buvo galimybė padaryti didelį darbą. Man buvo labai svarbu, nes tuo metu aš tik pradėjau dirbti su Elfriede Jeliniak – labai garsia austrų rašytoja, ką tik gavusia Nobelio premiją, pasiūliau Oskarui tokią keistą jos pjesę „Bambi Land“. Man labai padėjo dabar jau šviesios atminties Jūratė Paulėkaitė. Ji buvo didelė avantiūristė, maksimalistė. Ji paskaitė E. Jeliniak pjesę, užsidegė ir pasakė: „Darom!“
Po premjeros ir Oskaras, ir Nacionalinis teatras pakvietė dirbti toliau. Aš tada pagalvojau – kam man grįžti į Niujorką, jei po to labai greit reikės važiuoti statyt spektaklio į Berlyną? Pabūsiu kažkiek Lietuvoj, kažką padarysiu ir po metų važiuosiu į Vokietiją. Vis tiek Berlynas arčiau iš Lietuvos nei iš Niujorko. Ir prasidėjo... Atsirado „Liucė čiuožia“ Oskaro Koršunovo teatre, paskui Rainerio Fasbinderio „Laisvės kaina“ , „Meistras Solnesas“, „Makbetas“ Berlyne. Iš jo grįžau į Vilnių ir tada čia sukūriau lietuvišką šeimą, ir aš „papuoliau“...
Jana, neseniai pristatei dar vieną naują spektaklį „Chaosas“, kalbantį apie moterų draugystę. Bet juk ką tik netekai draugės Jūratės. Kodėl? Degantis žmogus sudega, teatras sudegina, sunaikina?
Norint atsakyti į šituos klausimus reikia laiko. Jūratė visą laiką buvo daugiau į priekį lekianti negu mes visi. Apie tai, kas atsitiko, reikia pamąstyti, pagalvoti. Dabar nėra ką sakyti. Ji visą laiką sakydavo tiesą, o tai labai sunku. Mes visą gyvenimą mokomi atsisakyti tiesos, jos nesakydami užaugom, pripratom, o iš tikrųjų nors viena dieną pabandykit sakyti tiesą ir jūs suprasit – labai sunku.
Lietuvoje tau sunku? Ko, prieš atvykdama į Lietuvą, buvai prisiklausiusi, kokie tau pasirodė lietuviai?
Girdėjau, kad lietuviai – labai stiprūs žmonės, ir kai kažkas atsitinka ir tau reikia pagalbos, jos sulauksi. Karo metais, pokariu lietuviai išvis parodė labai stiprų stuburą.
Kokios tautos bruožai tavyje ryškiausi? Padeda, trukdo? Kaip tu pristatai?
Man atrodo, kad dabar esu lietuvė. Dėl to, kad jau penkis metus esu Lietuvoj. Šita šalis man yra svarbi, mano vyras lietuvis, ir ta šalis, kur aš gyvenu, man tampa artima. Kai aš buvau Amerikoje, aš sakydavau, kad esu amerikietė. Ta šalis man irgi labai artima, nes mano tėvai gyvena Amerikoje, o aš esu amerikietė.
Likimas įdomus – iš daugybės pasaulio vyru Tau pasiuntė lietuvį. Kur judu susitikote, susipažinote?
Viskas vyko labai organiškai. Mes dirbom kartu „Bambi Lande“, Algirdas buvo toje pačioje komandoje. Po premjeros, po poros mėnesių susitikome gatvėje ir supratome, kad yra ne tik kūryba, bet ir žmogus. Ir nuo to laiko prasidėjo draugystė. Pasilikau Lietuvoje ne tik dėl teatro, bet ir dėl šeimos.
Tavo vyras vadinamas „scenos vilku“. Ar Algirdas ir namuose toks?
Man atrodo, kad tarp mūsų geras balansas. Mes dirbam kartu, pavyzdžiui, „Chaose“ jis irgi vaidina. Tik tiek, kad aš vadovauju tam spektakliui, vedu repeticijas, tačiau namuose gali būti visiškai kitaip.
Kaip gyvenat – pasipykdam ar draugiškai, toleratiškai? Kaip sutariate?
Ir jam, ir man tai antra santuoka. Tikiuosi, kad mes kažko išmokom ir savo praeities, išmokom nedaryti klaidų. Labai padeda tai, kad esame vienos profesijos, iš vieno pasaulio, kad nėra laiko smulkmenoms, o jeigu kyla kažkokie debatai, tai dažniausiai po spektaklio – nes juk mąstom skirtingai. Paskaitom knygą ir skirtingomis nuomonėmis pasidalinam. Bet niekada nieko apie buitį – tam nėra laiko.
Jūs asketai, ar romantiškos asmenybės? Abu menininkai. Ko jumyse daugiau?
Gal neromantikai. (Juokiasi.) Gal ne taip svarbu romantika, kiek svarbu būti kartu. Labai keista ir gera, kad mes galim būti kartu nuo ryto iki vakaro. Nuo teatro iki namų.
Jana, jau perpratai lietuvišką gyvenimo būdą? Kaip leidžiat laisvalaikį, kur?
Mane nuo vaikystės traukia jūra. Visą laiką vasarą stengiuosi būti prie Baltijos jūros, o be to vyras buriuoja, sportuoja, taigi būname prie jūros – Lietuvoj arba Latvijoj. Praėjusią vasarą Klaipėdos muzikiniame teatre stačiau Giacomo Puccini operas „Džianis Skikis“ ir „Sesuo Andželika“ ir tai buvo ir džiaugsmas, ir malonumas kartu su darbais sufiksuotas. Arti jūra, mylimas darbas, geras kolektyvas. Nesitikėjau, kad bus taip gera.
Vasarą – jūra, o ką veiki žiemą?
Lankau sporto klubą. Gal taip bėgu nuo darbo, streso? Kai dirbi fizinį darbą ar sportuoji, kiti vėjai prapučia galvą, ir tai labai sveika. Kitaip vistiek dirbi, galvoji apie spektaklį, jo medžiaga sukasi galvoje visą parą, netgi kai eini miegoti: arba mintyse kalbiesi su autoriumi, arba girdi kažkokią muziką, ir tai tave veikia. Tai pamiršti galiu tik sportuodama, kažką darydama fiziškai. Tik taip pavyksta apgauti smegenis.
Apie ką pasvajoji? Nori gyventi Lietuvoje? Grįžti į Niujorką ar dar kur nors?
Mano svajonė jau išsipildė. Aš gyvenu kaip Alisa stebuklų šalyje. Turiu mylimą darbą, mylimą vyrą, gerų draugų. Pavažinėjusi po pasaulį supratau, kad tikrai nesvarbu, kur tu gyveni. Visas pasaulis vienodas. Blogai tik, kad ir daiktai visur vienodi, žiūrime vienodas laidas. Kažkas sugalvoja naują laidą, kažkas nukopijuoja, ir tai labai liūdina.
Jeigu draugai pakvies Tave į Niujorką – metams, dviems, o Tavo vyras nenorės išvažiuoti, ką darysite?
Kalbėsim. Reikia gerbti vienam kitą, reikia rasti balansą. Man svarbiau žmogus nei Niujorkas, bet nemanau, kad bus problema. Kai pusę metų aš gyvenau Berlyne, Algirdas atvažiuodavo kiekvieną savaitgalį. Ir tai buvo normalu, ir išsiskyrimas nebuvo toks baisus.
Rašyti komentarą