Galimas JAV ir Izraelio karas su Iranu, regis, dar niekada nebuvo taip arti. Tarptautinės sankcijos smukdo Irano ekonomiką, Izraelio pareigūnai neslepia svarstantys karinių smūgių planus, vis dažniau pasirodo pranešimų apie paslaptingas Irano mokslininkų žudynes, o galingiausių NATO valstybių karinė flotilė nekliudoma plaukioja palei Irano krantus. Šiame paveiksle, regis, trūksta tik vienos „nedidelės“ smulkmenos – aiškių įrodymų, kad Iranas iš tiesų pažeidė tarptautinę teisę.
Nuosekliai auganti įtampa dėl branduolinio ginklo, kurį esą gamina Iranas, laiko prikausčiusi viso pasaulio saugumo ekspertų dėmesį. Stulbinamai dažnai JAV ir kai kurių kitų šalių ekspertai svarsto, kada reikėtų pradėti karinius smūgius prieš Irano branduolinius objektus, o ne tai, ar jie apskritai būtini ir neišvengiami.
Gali susidaryti įspūdis, kad Teheranas jau dabar yra pripažintas kaltu, kol nebus įrodyta priešingai. Ir visai nesvarbu, kad nekaltumo prezumpcija (nekaltas, kol neįrodyta priešingai) yra vienas svarbiausių baudžiamosios teisės principų. Tarptautinėje politikoje pagrindinis principas, nepaisant visų gražių kalbų, vis dar yra „stipresniojo teisė“.
Galimybė prieš realybę
Kaip JAV leidinyje „Foreign Policy“ rašo Amerikos mokslininkų federacijos konsultantas branduolinės fizikos klausimais Yousafas Buttas, iš tiesų Irano branduolinė programa iki šiol nepažeidė įsipareigojimų, kuriuos numato šios šalies pasirašyta Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis.
Priešingai negu galima pagalvoti, klausantis nuolat skambančių JAV, ES ir Izraelio protestų, Iranas formaliai turi teisę savo reikmėms sodrinti uraną iki 20 proc. – ar netgi kaupti jo atsargas ateičiai. Maža to, jo kaupiamos prisodrinto urano atsargos ir šiuo metu yra prižiūrimos Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) inspektorių, todėl galima būti tikriems, kad bet koks tolesnis šios medžiagos ruošimas branduolinio ginklo gamybai būtų nedelsiant pastebėtas ir atitinkamai įvertintas.
Y. Buttas pripažįsta, kad Iranas greičiausiai siekia galimybės pasigaminti branduolinį ginklą, tačiau tai dar nereiškia, kad bomba kada nors bus pagaminta. Pasak jo, galimybę per gana trumpą laiką pasigaminti branduolinį ginklą turi ir daugiau valstybių – tarp jų Argentina, Brazilija ir Japonija. Be to, Argentina ir Brazilija, kaip ir Iranas, įsileidžia TATENA inspektorius, tačiau riboja jų veiklą, nes turi tokią teisę.
Mokslininkas imasi vardyti atvejus, kai įvairūs pareigūnai patvirtino neturį įrodymų, jog Iranas iš tiesų siekia pasigaminti branduolinį ginklą. Tą yra patvirtinęs ir daugelį metų TATENA vadovavęs egiptietis Mohamedas ElBaradei, ir JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis, ir netgi JAV gynybos sekretorius, buvęs Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Leonas Panetta. Pastarasis sausio pradžioje teigė, kad JAV nerimą kelia Irano pastangos įgyti galimybę gaminti masinio naikinimo ginklą, tačiau tam Teheranas, kol nežengė tolesnių žingsnių, turi teisę pagal su dauguma kitų pasaulio valstybių pasirašytą Neplatinimo sutartį.
Požeminės slėpynės
Nieko nuostabaus, kad Iranas dažniausiai priekaištų sulaukia dėl gerai apsaugotų reaktorių statybų, apie kurias vengiama iš anksto informuoti TATENA. 2002 metais triukšmas kilo po to, kai Iranas, nors ir turėjo teisę dar mažiausiai metus neteikti jokios informacijos, prisipažino statantis du naujus branduolinius objektus ir sulaukė priekaištų dėl neva neteisėtų veiksmų. Paskutinį kartą pasipiktinimas kilo dėl Fordo, netoli šventojo musulmonų šiitų miesto Komo, po žeme pastatyto naujo reaktoriaus, skirto gaminti iki 20 proc. prisodrintą uraną.
„Irano požiūris į nacionalinio saugumo aplinką greičiausiai gerokai skiriasi nuo to, kaip ją mato Vašingtonas ir Izraelis, – rašo Y. Buttas. – Iraniečiams gali atrodyti, kad šio objekto pasirinkimas yra tinkama gynybinė priemonė, apsaugosianti jų teisėtą branduolinę programą. Jie tikrai įsisavino pamoką, kurią jiems davė Izraelio 1981 metais surengtas Irako civilinės paskirties Osirako reaktoriaus bombardavimas: nė vienas Vidurio Rytų branduolinis objektas neturi jokių saugumo garantijų, net jeigu tai yra civilinės paskirties objektas.“
Tuo esą galima aiškinti ir Irano siekį pasigaminti daugiau 20 proc. urano, negu šiuo metu reikia Teherano mokslinių tyrimų reaktoriui ir kitoms taikioms reikmėms. Iranas, kurio branduolinė programa prieš keletą metų nukentėjo nuo nežinomų programišių (greičiausiai izraeliečių) specialiai nutaikyto „Stuxnet“ kompiuterinio viruso, negali būti tikras, kad artimiausiu metu nesulauks dar rimtesnių smūgių.
Dėl to pagreitinta didelio kiekio prisodrinto urano gamyba gali būti vertinama kaip visiškai pagrįstas veiksmas, užtikrinsiantis branduolinę šalies ateitį. Taip pat, kaip ir iraniečių nenoras suteikti TATENA inspektoriams, galimai susijusiems su Vakarų šalių slaptosiomis tarnybomis, progą pasikalbėti su keliais žymiausiais šalies mokslininkais, dirbančiais prie branduolinės programos.
Kova už branduolinę nepriklausomybę
Vienas pagrindinių konflikto sprendimo būdų, kurį prieš kelias savaites Iranui viešumoje pasiūlė buvęs TATENA direktoriaus pavaduotojas Olli Heinonenas – šiai šaliai sustabdyti urano sodrinimo programą mainais į tarptautinės bendruomenės pažadus tiekti gatavas branduolinio kuro kasetes, kurios jas panaudojus privalėtų būti grąžintos.
Vis dėlto, kaip pastebi Y. Buttas, 2010 metais analogišką Irano susitarimą su Brazilija ir Turkija vetavo JAV prezidento Baracko Obamos administracija. Neseniai Iranas pradėjo naujas derybas su Turkija, tačiau tėra nedaug vilčių, kad jos bus vaisingos, kol JAV ir toliau griežtina Iranui taikomas sankcijas.
Vašingtono pozicija yra gana aiški – jis norėtų pats parinkti, kuri šalis tiektų Iranui branduolinį kurą. Ir būtent su šia sąlyga Teherano pareigūnai negali sutikti, nes tai reikštų išaugsiančią priklausomybę nuo JAV – jų oficialiai reiškiamu požiūriu, „Didžiojo Šėtono“, siekiančio bet kokia kaina pavergti Iraną ir kitas regiono šalis.
Iranas nuo pat 1979 metų revoliucijos, kai šioje šalyje įsitvirtino ajatolos Ruhollah Khomeini vadovaujami islamistai, atvirai konfliktuoja su JAV bei Izraeliu, ir tikrai neketina artimiausiu metu liautis. Nuo susikurto priešų įvaizdžio gali priklausyti ir nedemokratinio režimo išlikimas. Šalies viduje jo populiarumas, panašu, pasiekė seniai regėtas žemumas, todėl bandoma gyventojų pyktį bet kokia kaina nukreipti į išorę, ir tam JAV bandymas užgniaužti tokį nacionalinių pasiekimų simbolį, kaip branduolinė programa, kuo puikiausiai tinka.
Sunku paneigti ir tai, kad Iranas pagrįstai gali baimintis, kad jo anksčiau ar vėliau lauks Irako ir Afganistano – dviejų jo kaimynių, jau patyrusių okupaciją – likimas. Todėl neturėtų labai stebinti atsargus Teherano pareigūnų dairymasis į branduolinį ginklą, kuris dažniausiai yra laikomas patikimiausia karinio atgrasymo priemone. Šiame kontekste išlieka esminis klausimas, ar Iranas pasitenkintų galimybe bet kurią akimirką pradėti branduolinio ginklo gamybą, kuri truktų pusę metų ar net mažiau – maždaug tiek laiko gali prireikti ir JAV, kad sutrauktų į Persijos įlanką reikiamo dydžio puolamąsias pajėgas – ar imtų gaminti ginklą nedelsiant, ir beveik neabejotinai sulauktų prevencinių karinių smūgių. Dauguma vyriausybių, ko gero, vis dėlto pasirinktų pirmąjį variantą.
Dvigubi standartai?
Vis labiau įsisiūbuojančios Irano branduolinės krizės akivaizdoje negali nestebinti tai, kaip skirtingai JAV ir kitos Vakarų valstybės sprendė ankstesnius tokio pobūdžio nesutarimus. Juk XX amžiaus antroje pusėje branduolinį ginklą pasigamino net trys šalys, kurios net nebuvo pasirašiusios Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties – Izraelis, Pakistanas ir Indija. Nė viena iš jų nesusilaukė griežtesnių nuobaudų, nors Iranas, formaliai nepažeidęs sutarties, jau dabar kenčia nuo vis griežtesnių sankcijų.
Galiausiai 2003 metais komunistinė Šiaurės Korėja pasitraukė iš Neplatinimo sutarties su aiškia intencija pasigaminti branduolinį ginklą, o 2006 metais paskelbė jį pirmą kartą išbandžiusi. Į visa tai Vakarai reagavo garsiais pareiškimais ir ribotomis sankcijomis, kurios faktiškai nepakenkė nuo likusio pasaulio izoliuotai Šiaurės Korėjai ir jos gyventojams.
Iranas nuo Šiaurės Korėjos skiriasi ne tik tuo, kad turi gerokai mažesnius karinius pajėgumus ir nepalyginamai daugiau naftos bei dujų. Karinių veiksmų prieš Iraną siekia ne tik Izraelis, bet ir daugelis kitų Irano kaimynų, visų pirma – Persijos įlankos arabų šalys, besibaiminančios Irano galios augimo. Tuo tarpu 1-ajame šio amžiaus dešimtmetyje prieš galimus karinius veiksmus Šiaurės Korėjos atžvilgiu pasisakė visi šios šalies kaimynai, ir galiausiai buvo pradėtos derybos dėl santykių normalizavimo.
„Deja, diplomatinis kompromisas greičiausiai pareikalautų, kad JAV pripažintų Irano teisę į nuosavus sodrinimo pajėgumus, taigi ir į potencialą pasigaminti ginklus, jeigu jis taip pat apsispręstų“, – savo tinklaraštyje konstatavo garsus JAV tarptautinių santykių ekspertas Stephenas Waltas.
Čia pat jis nurodo, kad su tuo niekada nesutiktų Izraelis ir JAV veikiančios įtakingos šią šalį palaikančios interesų grupės – taigi ateityje galima laukti tolesnio įtampos augimo ir gal net karinio konflikto, jeigu tam susiklostytų parankios aplinkybės.
Lietuvos ir viso pasaulio vartotojams tai reiškia tik viena – ir toliau augsiančias naftos kainas.
Rašyti komentarą