Iki prezidento rinkimų Prancūzijoje liko mažiau nei 100 dienų, ir Nicolas Sarkozy svyla padai. Neseniai Prancūzija prarado AAA kreditavimo reitingą ir privalo sumažinti valstybės išlaidas. Ekonomikos augimas nulinis, nedarbas siekia 9,9 proc. ir yra didžiausias per 12 metų.
Labai branginamo AAA reitingo praradimas sudavė žiaurų smūgį Prancūzijos statusui Europoje ir pavertė šalį labiau problema nei galybe. Dabar Prancūzijai sunkiau vaidinti lygią su Vokietija Europos Sąjungos lyderę. Tai savo ruožtu apsunkins Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos galimybes priešintis Vokietijos taupymo receptui ir labiau spausti Europos centrinį banką, kad jis vykdytų liberalesnę, į augimą orientuotą politiką.
Netikęs modelis
Reitingo praradimas buvo skaudus politinis smūgis N.Sarkozy ir jo perrinkimo perspektyvoms. Apklausos rodo, kad rinkėjai labai aiškiai žino, kas jiems rūpi: Prancūzijos skolos dydis, gyvenimo lygis, nedarbas ir bendras ekonominis nesaugumas. N.Sarkozy varžovai žino atsakymą, kas dėl to kaltas.
„Tai N.Sarkozy politika prarado reitingą, ne Prancūzija“, - rėžė Francois Hollande'as, socialistų kandidatas. Anot jo, N.Sarkozy politika, atvedusi prie didesnės skolos ir didesnio nedarbo, buvo katastrofiška, bet politikas beveik nieko nepasako apie savo planą.
Sunku prognozuoti, kaip Prancūzija galėtų išbristi iš ekonominio liūno. Jos ekonomika - labiausiai Europoje centralizuota, dominuojama valstybės, visiška priešingybė tam, ką prancūzai vadina anglosaksiška Didžiosios Britanijos arba JAV ekonomika, kurias ir kaltina dėl 2008 metų finansų krizės.
Kita vertus, kaip ir kitos šlubčiojančios Viduržemio jūros valstybės, nors mažesniu mastu, Prancūzija turi sunkumų konkuruoti su stipresne Vokietijos ekonomika, kuri yra lankstesnė, ne tokia konfrontacinė santykiuose su darbuotojais ir labiau paremta pramone bei eksportu.
Nors N.Sarkozy dėl Prancūzijos bėdų kaltina 2008 metų pasaulinį finansų šoką, tikroji bėda, pasak ekonomisto Nicolas Baverezo, „netvarus pastarųjų trijų dešimtmečių ekonominis ir socialinis modelis“. Prancūzija, kaip ir kitos Europos valstybės, daug laimėjo iš pigių kreditų ir taip sukūrė visuomenę, kurioje bemaž du trečdaliai ekonomikos augimo priklauso nuo vartojimo, iš dalies finansuojamo socialinėmis išmokomis. Šios savo ruožtu finansuojamos iš skolinimosi, kuris 2011 metais išsipūtė iki 86 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) nuo 20 proc. BVP 1980-aisiais.
Įkliuvę į spąstus
Nors N.Sarkozy žadėjo modernizuoti labai valstybės dominuojamą ekonomiką - liberalizuoti mokesčių sistemą, panaikinti 35 valandų darbo savaitę, sumažinti biurokratiją ir pakelti perkamąją galią - jis mažai ką iš šių pažadų įgyvendino, susidūręs su politikų ir profesinių sąjungų pasipriešinimu, išskyrus tik tai, kad pailgino pensinį amžių. Socialistai, jei laimės, kažin ar bus daug drąsesni. Jei ir keis mokesčius bei socialinę politiką, esmės nelies.
Euro krizė ir didelė valstybės skola sukūrė N.Sarkozy ir kitiems Europos lyderiams tarsi politinį kalėjimą. Normaliai, susidūrę su dideliu nedarbu ir stagnuojančiu augimu, lyderiai mestų pinigus ekonomikai paskatinti, investuotų į infrastruktūrą, švietimą bei darbo jėgos ugdymą. Tačiau, spaudžiami rinkų ir savo pačių pažadų sumažinti deficitą, jie turi mažinti valstybės išlaidas bei kelti mokesčius.
Politiškai N.Sarkozy verčiamas prisistatyti kaip atsakingas, ryžtingas krizių vadybininkas, palyginti su F.Hollande'u, kuris iš jo pasišaipė šitaip pamėgdžiodamas: „Aš esu prezidentas, kuriam nesiseka penkerius metus; esu bjaurus vyrukas, bet perrinkite mane, nes šiais sunkiais laikais tik aš vienas tai galiu.“
N.Sarkozy paskubomis puolė siūlyti naujas priemones, bet jau per vėlu - tie siūlymai tik primena rinkėjams jo reformas, kurios taip ir nebuvo įgyvendintos. Be to, ekonomistai sako, kad tie siūlymai nesprendžia svarbiausių Prancūzijos ekonomikos problemų, tiek istorinių, tiek struktūrinių. Valstybės išlaidos šiuo metu sudaro apie 56,6 proc. Prancūzijos ekonomikos, o Vokietijoje ir Italijoje -apie 46 procentus.
Prancūzai dirba mažiau
“Prancūzija yra Europos ligonis“, - sako N.Baverezas ir priduria, kad didžiausia bėda - kaip niekur kitur išsivysčiusiame pasaulyje valstybės dominuojama ekonomika. Prancūzijoje yra apie 5,5 mln. valstybės tarnautojų, 18 proc. daugiau nei buvo 2002 metais ir maždaug puse milijono daugiau nei Vokietijoje, federacinėje valstybėje, turinčioje 82 mln. gyventojų ir 26 proc. didesnėje už Prancūziją.
Prancūzija pradeda atsilikti pasaulinėje konkurencijoje ir gamyboje. Prancūzijos eksportas nuolatos mažėja pirmiausia dėl to, kad šalis turi per mažai konkurencingų vidutinio dydžio įmonių, kurios yra pagrindinė Vokietijos jėga.
Prancūzijoje yra 185 bendrovės, turinčios daugiau nei 5 tūkst. darbuotojų, ir jos laikosi puikiai. Tačiau bendras pramonės įmonių skaičius nuo 2000 metų sumažėjo, prarasta 500 tūkst. darbo vietų. 65 mln. gyventojų turinčioje valstybėje yra tik 4200 bendrovių, kuriose dirba nuo 250 iki 5 tūkst. darbuotojų.
Nors Prancūzijos našumas geras, prancūzai dirba mažiau nei kiti europiečiai. 35 valandų darbo savaitę nustatė socialistai, o N.Sarkozy taip ir nepanaikino. Nesenas tyrimas parodė, kad prancūzai per metus dirba vidutiniškai 6 savaitėmis mažiau nei vokiečiai, keliomis valandomis mažiau nei graikai ir 236 valandomis mažiau nei dirbo 1998 metais.
Kita svarbi Prancūzijos problema yra susijusi su silpstančiu pramonės sektoriumi, kuriame nedarbas nuolat didelis, ypač tarp jaunimo (24 proc.) ir imigrantų (43 proc.).
Rašyti komentarą