Iš sunkmečio gniaužtų sunkiai besivaduojančiame mūsų krašte nemažai žmonių yra priversti net būtiniausius maisto produktus pirkti „bargan“ - į skolą. Ši nerimą kelianti tendencija ryškiausia kaimo parduotuvėlėse.
Kelių Panevėžio rajono kaimų parduotuvių pardavėjos kalbėti su LŽ žurnaliste sutiko pateikusios griežtą sąlygą - neminėti ne tik jų pavardžių ir vardų, bet ir kaimų pavadinimų. Moterys tikino nenorinčios sulaukti priekaištų iš itin jautrių klientų, taip pat bijančios įvairių tikrintojų vizitų.
Skolų limitai
Pardavėjos prisipažino turinčios nemažai klientų, kuriems leidžiama pirkti „bargan“, „ant kryžiuko“. Žmones „pasirašyti sau kryžių“ verčia skurdas, o pardavėjas juos aptarnauti - noras išgyventi.
Panevėžio rajono maisto prekių parduotuvėlėse kiekvieną mėnesį vienam pirkėjui leidžiama įsiskolinti nuo 100 iki 500 litų. 100 litų riba užbrėžta kiek daugiau nei 300 litų socialinę pašalpą gaunančiam vienišiui. Gerokai didesnės skolos skaičiuojamos daug vaikų turinčioms, tad ir didesnes pašalpas gaunančioms šeimoms.
Parduodančios maisto produktus „ant kryžiuko“ prekybininkės neslėpė labai rizikuojančios neatgauti pinigų. Tačiau pardavėjos kitaip elgtis negali ir dėl savęs. „Neduosiu aš, duos kitos parduotuvės pardavėja ir nuvilios mano klientus“, - LŽ prisipažino viena jų.
Vieša paslaptis
Apie prekybą „bargan“ pasakojusios prekybininkės kaskart primindavo, kad jų pasakojimai yra konfidencialūs. Esą, paviešinus konkrečias detales, moterų verslui kaipmat būtų užnerta kilpa. Prekyba į skolą nėra įteisinta, tad prekybininkėms tektų mokėti didžiules baudas už vadinamuosius juodus pinigus. Moterys tik pasidžiaugė, kad iki šiol joms, net ir sulaukusioms tikrintojų, pavykdavo išsisukti nuo sankcijų už nelegalią prekybą.
„Tokia prekyba - vieša paslaptis. Kartais pagalvoju, kad ją uždraudus mūsų krašte kiltų revoliucija“, - pabrėžė vienos privačios kaimo parduotuvėlės savininkė.
Rinkdama informaciją apie prekybą „bargan“, LŽ žurnalistė aplankė iš viso penkias Panevėžio rajono kaimų parduotuves, išsidėsčiusias 25 kilometrų atstumu nuo Aukštaitijos sostinės. Iš pokalbių paaiškėjo, kad nedidelėse, iki šimto gyventojų turinčiose gyvenvietėse, kur tėra vienintelė parduotuvėlė, „ant kryžiuko“ apsiperka vidutiniškai 6 klientai. Seniūnijų centruose, kuriuose dar likę po pašto skyrių, yra biblioteka, mokykla, bažnyčia ir po dvi ar tris parduotuves, kiekviena šių turi po daugiau kaip 10 pirkėjų „bargan“.
„Žinokite, tai patys vertingiausi klientai. Neabejoju, kad kone visą pašalpą ar pensiją jie palieka parduotuvėse, o pagrindinis jų pirkinys - alaus „bambalis“, - LŽ tikino Miežiškių seniūnas Albinas Jacevičius. Tačiau pardavėjos pasakojo ką kita.
Skolon - duona ir kefyras
LŽ kalbintos pardavėjos sutartinai tvirtino, kad alkoholio „bargan“ kaip tik ir nebeparduodančios. Anot jų, velnio lašų mėgėjai jau pasiekė tokį „lygį“, kad beveik nebeišsiblaivo, tad sudaryti su jais kokius nors kryžiukais įforminamus sandorius nėra jokių galimybių. „Nei tas girtuoklis supras, ant ko pasirašo, nei vėliau prisimins pasirašęs, o tu įrodinėk jam, kad yra skolingas. Ne, su tokiais neprasidedame“, - itin emocingai įtikinėjo viena kalbintų pardavėjų. Ji pasakojo, jog pagrindinės pirkėjos „bargan“ yra daugiavaikių šeimų motinos. Viena pardavėja pridūrė puikiai suprantanti tų motinų padėtį, nes pati yra palikta vyro. Likusi su trimis vaikais pardavėja mėnesio pabaigoje ir sau perkasi „ant kryžiuko“.
Anot pardavėjų, kai skolininkai grąžina skolas, gaunamų pašalpų ar pensijų jiems paprastai užtenka pusei mėnesio. Vėliau žmonės vėl eina prašyti prekių į skolą. „Gavę pinigų, už juos iš pradžių žmonės dar nusiperka kavos, vaikams - saldainių, pigiausios dešros. Kai tenka imti į skolą, paprastai perkama vien duona, kefyras ir aliejus“, - pabrėžė viena pardavėjų. Ji teigė, kad sunkiausiai šiuo metu verčiasi vieniši žmonės. Anot jos, daugiavaikės šeimos išgyvena lengviau už vienišius.
Viena vadybos formų
Panevėžio rajono Raguvos seniūnijos seniūnas Juozas Skorulskis LŽ sakė seniūnijoje pažįstantis net 25 asmenis, kurie nuolat perka „ant kryžiuko“. J.Skorulskio teigimu, dalis šių žmonių kaskart sau kryžių rašosi iš vargo, tačiau yra ir tokių, kurie „ant kryžiuko“ perkasi alkoholio. „Jie manęs klausia, ką jiems daryti, kad gerti norisi labiau nei valgyti“, - pasakojo seniūnas. Jis tikino žinantis ne vieną atvejį, kai tokie pirkėjai skolų parduotuvėms negrąžino ir šios patyrė nuostolių. „Žinoma, tokia prekyba - ne iš gero gyvenimo“, - pabrėžė J.Skorulskis.
Jam pritarė Panevėžio rajono Karsakiškio seniūnijos seniūnė Nijolė Gaižiūnienė. Ji taip pat teigė žinanti ne vieną prekybos „ant kryžiuko“ faktą ir mananti, kad tai savotiška vadybos - t. y. gebėjimo prisivilioti pirkėjus kad ir rizikuojant - forma.
Rašyti komentarą