Vakarų valstybės nerimauja, kad pasigamintą branduolinį ginklą Iranas galėtų perduoti teroristams. Vis dėlto pasaulyje egzistuoja daugiau nei viena valstybė, kuri nėra pajėgi visiškai atsakyti už savo branduolinį arsenalą – ar tiesiog ginklų gamybai tinkamas medžiagas. Neseniai paskelbtame „Branduolinių medžiagų saugumo indekse“ pirmą kartą bandoma nustatyti, kurios šalys rizikuoja visam pasauliui atnešti branduolinį prakeikimą.
Kalbant apie branduolinio ginklo panaudojimo tikimybę, tarp nacionalinių valstybių ir teroristų organizacijų galima įžvelgti vieną esminį skirtumą. Valstybės turi konkrečią teritoriją ir žmones, kurių saugumu privalo pasirūpinti – priešingu atveju jos tiesiog nustotų egzistuoti. Organizacijos, naudojančios teroristinius metodus, gali jaustis atstovaujančios tam tikros tautos ar religinės grupės interesams, tačiau yra gerokai judresnės ir gali bet kada pasislėpti tarp niekuo dėtų vietos gyventojų – ką „al Qaeda“ lyderiams pavyko pasiekti Afganistane ir Pakistane po 2001 metų rugsėjo 11 dienos išpuolių.
Todėl valstybės, konflikto metu nusprendusios panaudoti branduolinį ginklą, galėtų tikėtis sulaukti tokio pat žiauraus atkirčio (nebent tai padarytų pajėgiausios branduolinės galybės, tokios kaip JAV ar Rusija) – o teroristai atitinkamoje situacijoje būtų daugiau mažiau ramūs, kad net ir juos remiantys civiliai greičiausiai netaps atsakomojo branduolinio smūgio aukomis. Daugeliu atvejų jiems grėstų konvencinės karinės atakos, tačiau tai dar nereikštų visiško sunaikinimo.
Būtent dėl to slaptai veikiančios teroristų organizacijos galimybės įsigyti masinio naikinimo ginklą jau kurį laiką neduoda ramybės daugeliui saugumo ekspertų – ar Holivudo scenaristams, kurie dar prieš „al Qaeda“ pasirodymą tarptautinėje scenoje pradėjo svarstyti, kaip reikėtų kovoti su tokio pobūdžio grėsmėmis.
Nuo Šiaurės Korėjos iki Australijos
Niujorke įsikūrusio tyrimų instituto Branduolinės grėsmės iniciatyva (NTI) įkūrėjai įsitikinę, kad šiuo metu pasaulyje esama pernelyg daug branduolinių medžiagų, kurių saugumas nėra tinkamai užtikrintas. Todėl visada egzistuoja tikimybė, kad branduolinis ginklas – ar jam pagaminti reikalingos medžiagos – pateks į netinkamas rankas.
NTI kartu su „Economist Intelligence Unit“ paskelbtas „Branduolinių medžiagų saugumo indeksas“ – vienas pirmųjų bandymų plačiajai visuomenei išaiškinti, kiek pavojaus kelia atskirų valstybių turimos radioaktyvios medžiagos. Indekse iš viso įvertintos 32 šalys – tačiau ne Lietuva, kuri neturi prisodrinto urano, tinkamo branduolinio ginklo gamybai (nors kitų turimų radioaktyvių medžiagų pakaktų pagaminti vadinamą „nešvariąją bombą“). Analitikai savo dėmesį sutelkė į tas valstybes, kurios turi bent vieną kilogramą plutonio arba prisodrinto urano. Tarp įvairių vertinimo kriterijų buvo įtrauktas turimų pavojingų medžiagų kiekis, saugojimo vietose taikomos saugumo priemonės, teisinis reguliavimas, pagarba tarptautinėms normoms bei bendras politinis stabilumas.
Nieko keisto, kad tarp pavojingiausiomis pripažintų šalių atsidūrė žinomi „blogiukai“ Šiaurės Korėja (saugumo reitingas – 37 iš 100, paskutinė 32 vieta) ir Iranas (reitingas 46, 30 vieta), o taip pat ir didelių vidaus problemų turintis Pakistanas (reitingas 41, 31 vieta). Ne ką mažiau nerimo turėtų kelti tai, kad tarp mažiausiai savo branduolinių medžiagų saugumu besirūpinančių šalių atsidūrė ir tokios masinio naikinimo ginklą turinčios valstybės, kaip Indija (28 vieta iš 32), Kinija (27 vieta) bei Rusija (24 vieta).
Pasak analitikų, patikimiausiai pavojingas medžiagas saugo demokratinė Australija, jų turinti vos nuo 5 iki 20 kg – panašiai, kiek ir kitoje spektro pusėje esantis Iranas. Dėl panašių priežasčių nedaug nuo australų atsilieka daugelis Europos valstybių – Vengrija, Čekija, Šveicarija, Austrija, Nyderlandai, Švedija, Lenkija, Norvegija.
Vokietija, pagal turimų pavojingų medžiagų kiekį atsiliekanti nuo JAV, Kanados ir Didžiosios Britanijos, greta šių valstybių (11 vietoje) atsidūrė dėl esą nepakankamos radioaktyvių medžiagų transportavimo saugos, prastos saugumu besirūpinančių asmenų atrankos ir didelio grupių, suinteresuotų jas pasisavinti, skaičiaus.
Yra kur tobulėti
NTI atstovai pripažįsta, kad jų sudarytas sąrašas nėra tobulas ar baigtinis. Pirmiausiai dėl to, kad trūksta patikimų duomenų, o taip pat ir dėl to, kad į tyrimą šįkart nebuvo įtrauktos visos radioaktyvios medžiagos, kurios gali būti panaudotos rengiant teroristinius išpuolius (tačiau nebūtinai branduolinei bombai gaminti).
Todėl esą Pakistane padėtis, nepaisant didelės šioje šalyje veikiančių teroristų grupių koncentracijos ir politinio nestabilumo, greičiausiai yra kiek geresnė, negu rodo indeksas. Ekspertai ypač giria Islamabado pareigūnus už taikomas griežtas saugumo priemones, o labiausiai peikia dėl skaidrumo stokos, kuri trukdo aiškiai įvertinti rizikos laipsnį.
NTI analitikai tvirtina atsižvelgsiantys į kritiką ir bandysiantis būsimoje ataskaitoje įvertinti platesnį radioaktyvių medžiagų spektrą. Tačiau Vokietijos leidinys „Der Spiegel“ atkreipia dėmesį, kad netgi šių metų indekse aptariamų branduolinių ginklų gamybai tinkamų medžiagų pagrobimas dar negarantuotų teroristams sėkmės.
Masinio naikinimo ginklą dar reikėtų sukonstruoti ir parengti naudojimui, o po to – rasti būdą, kaip jį nugabenti į reikiamą vietą. Tokios valstybės kaip Iranas ar Šiaurės Korėja pastarąjį uždavinį sprendžia, tobulindamos tolimojo ir vidutinio nuotolio raketas. Teroristų grupės tokios galimybės neturi, todėl turėtų organizuoti itin rizikingą – ir brangiai kainuojančią – kontrabandos operaciją.
Silpniausių grandžių paieška – ir žlugimo nuojautos
Vienas NTI įkūrėjų, buvęs JAV senatorius Samas Nunnas, interviu „Der Spiegel“ nurodė, kad masinio ginklo trokštantys teroristai greičiausiai ieškotų labiausiai pažeidžiamų „branduolinės grandinės“ grandžių. „Globalus branduolinis saugumas labiausiai priklauso nuo silpniausios grandinės grandies“, - sakė jis.
Turint galvoje, kad pasaulyje esama ne vienos tokios grandies, nelieka nieko kito, tik stebėtis, jog iki šiol pavyko išvengti baisios katastrofos.
Tarptautinių ekspertų vertinimu, pasaulyje šiuo metu esama apie 19 tūkst. branduolinių galvučių (18 tūkst. – vien JAV ir Rusijos arsenaluose), 1440 tonų prisodrinto urano (iš kurio galima pagaminti apie 60 tūkst. panašių į Hirošimą sunaikinusią bombą užtaisų) bei 495 tonų plutonio. Šaltasis karas jau seniai yra tapęs praeitimi, tačiau valstybių sukaupti arsenalai vis dar primena tiksinčią bombą.
Ne veltui Čikagos universitete esantis simbolinis „pasaulio pabaigos laikrodis“ neseniai pajudėjo 1 minute į priekį ir dabar rodo, kad iki žmonijos susinaikinimo liko vos 5 minutės. Nesugebėjimas įtikinamai spręsti branduolinio saugumo klausimų – viena iš priežasčių, kodėl šį laikrodį pirmyn ir atgal sukančių mokslininkų gretose toliau stiprėja pesimistinės nuotaikos.
Rašyti komentarą