„Demokratija – kai piliečiai nori ir gali“, – tokį užrašą, brisdama per sniegą, pamačiau ant vienos sostinės senamiesčio tvorų. Tas grafitis įsikabino į akis, įsigręžė į širdį ir, jei tik būčiau turėjusi išmanųjį, tikrai būčiau viską nufotografavusi ir įdėjusi į kokį socialinį tinklą. Arba į lietuvišką tinklaraštį, kurie neprotestuoja prieš amerikietiško kovos su piratavimu internete įstatymo priėmimą.
„Wikipedia“ ir kiti stambūs interneto banginiai visą parą buvo išjungti siekiant akcentuoti įstatymo projektų – „Stop Online Piracy Act“ (SOPA) ir „PROTECT-IP Act“ (PIPA) – keliamą grėsmę interneto portalams, redaktoriams ir vartotojams. Nuspręsta, jog šie įstatymai apsunkins tinklalapius įsipareigojimais ir kels grėsmę laisvam žodžiui internete.
Žinoma, taip mąstė amerikiečiai ir aktyvūs įvairiausių socialinių tinklų vartotojai. Lietuvoje laikinai „išsijungė“ vos vienas kitas tinklaraštis. Nuosaikumas čia puikiai tinka, nes protestas turi nemenką politinį ir didelių ne itin švarių pinigų atspalvį – jo kritikai teigia, kad tokia akcija apskritai nebuvo reikalinga, įstatymas ir taip nebūtų priimtas, o senatas bando pasikelti politinius reitingus. Net ir paties piratus tramdančio įstatymo šalininko, politiko Lamaro Smitho, garbė sutepta šiokiu tokiu kopijavimo skandalėliu – internautai iškniso vieną jo „vogtų“ nuotraukų.
Vis dėlto interneto tinklai visuomet turėjo vieną savybę, leidusią ne tik susisiekti su kitame pasaulio krašte gyvenančiu giminaičiu, bet ir griauti režimus, prieiti prie tunto mokslinių duomenų, tapti muzikos žvaigžde be žvėriškų sutarčių su didžiosiomis kompanijomis. Ta savybė – žodžio ir mainų tinkle laisvė. Su kai kuriais būtinais apribojimais nepilnamečiams, žinoma. Tačiau ta „internetinė laisvė“ nuo pat pradžių reiškė tai, kad piliečiai „nori ir gali“.
Ar Lietuvos piliečiai nori ir gali? Viena vertus, jie ima bruzdėti, kai mūsiškis Seimas nori išleisti įstatymą, kuriuo būtų apmokestinama visa skaitmeninė įranga, turinti atmintį. Kita vertus, virtualioje erdvėje vykstantys informaciniai karai jiems ne visada svarbūs. O trečia – tuo metu, kai fiziniame gyvenime viskas brangsta, kai varžo statuso, svorio visuomenėje ir kitokie trūkumai, internetas tampa itin svarbia saviraiškos ir laisvės platforma. Ir nemokamos informacijos saugykla, kurią galima atverti turint šiokį tokį skaitmeninių įgūdžių pradžiamokslį.
„Šių dienų piratavimas nėra susijęs su dalijimusi ir turinio mainais tarp internautų, tai susiję su vagyste siekiant naudos“, – vieną aktualiausių problemų apibūdino užsienio internautas, kalbėdamas apie protestus dėl SOPA ir PIPA.
„Pats Holivudas piratauja. Aršiausi interneto piratų pjovėjai, kurie nori atjungti žmones nuo interneto, uždaryti piratus į kalėjimą, patys turėtų gražiai išsirikiuoti eilute ir eiti į cypę“, – į situaciją kiek kitu kampu pažvelgė technologijų entuziastas, atradęs informacijos apie vieną interneto svetainę, aptikusią „Sony“ ir kelių kitų gigantų „ip“ pėdsaką viename „torrentų“ puslapyje.
Tam tikri vagystės aktai tinkle tikrai nekvepia internetinės laisvės dvasia. Visos tos studentų rašytų darbų svetainės, kuriose už tam tikrą mokestį jų sumanytojams (ne darbų autoriams!) gali parsitempti jų kūrinį, svetainės, kuriose gausu iš po krepšių prastai perfilmuotų kino salėse rodomų filmų, neatrodo, kad šie dalykai daro garbę laisvajai tinklo dvasiai. Tačiau kuo daugiau spygliuotų apmokestinimų tvorų, kontrolės, tuo daugiau įtakos pasiglemžia didžiulės pelno siekiančios korporacijos. Būtent dėl to kai kurie garsūs užsienio šalių muzikantai spjovė į barzdas solidžiausioms muzikinių įrašų kompanijoms ir patys ėmė pardavinėti – arba net nemokamai dalyti – savo muziką internautams. Bankrutuoti nebankrutavo, netgi išlošė: ir pinigų, ir laisvės.
Panašiai atsitiko su informacija: dar prieš keletą metų Lietuvos naujienų svetainės, televizijos buvo linkusios dykai neatiduoti viso savo kuriamo turinio į godžius vartotojų nagus. Dabar požiūris pasikeitė, nes greitai gaunamos informacijos vertė krito, užtvaros sulaikyti jos srautus pasirodė per silpnos. Galbūt ir gerai, nes kuo daugiau informacijos pasiekia žmones, tuo aiškesnį pasaulio vaizdą jie turi, tuo geriau gali pasiruošti pilietiniam veiksmui. Net Lietuvos politikai ima suvokti, kad muilinti akis išmaniems rinkėjams bus gerokai sunkiau nei tiems, kurių pagrindinis informacijos šaltinis buvo laikraščiai ir televizija.
Principas, jei tikėsime ispanų sociologu Manueliu Castellsu, paprastas: informacinės technologijos ir nekontroliuojami informacijos srautai gali griauti režimus ir keisti visuomenę.
„Dabar, kai kiekvienas gali filmuoti, fotografuoti ir skelbti viską internete, sunku ką nors nuslėpti“, – optimistiškai pastebėjo viena pažįstama žurnalistė.
Tikriausiai nuslėpti būtų lengviau, jei laisvai naudotis galėtų tik išskirtiniai žmonės. Taigi riba tarp laisvo dalijimosi turiniu ir piratavimo – plonytė. Ėmus iš peties taikyti draudimus, galima pasiekti realybę, kai paprastam vartotojui išsipirkti domeną ir rašyti tinklaraštį kainuos kelis šimtus litų. Kai visi valdančiajai daugumai ar korporacijoms nepalankūs komentarai bus trinami. Kai koks nors vartotojų skundų puslapis bus išjungiamas, kritiški „draugai“ socialiniuose tinkluose – šalinami.
Ar dėl to sumažėtų intelektinių vagysčių? Vargu. Stebėdama savo draugų socialiniuose tinkluose veiksmus, padariau išvadą, kad egzistuoja ne draudimų ir nurodymų, o asmens kultūros, pagarbos sau ir kitam suformuota tinklo kultūra. Esama tinklo vartotojų, kurie savinasi žymių mąstytojų, savo draugų ir kolegų posakius nenurodydami autorystės, esama ir tokių, kurie mintis skolinasi atsakingai. Esama žmonių, pridrabstančių internete draugų reputacijai kenkiančių vaizdelių ir kvailų nuotraukų, bet yra ir tokių, kurie stengiasi nekenkti. Pasitaiko komentatorių, kandančių pikčiau nei graužiantis vilnonis megztinis, o būna mandagiai bendraujančių. Ir vis dėlto pradėjus stipriai cenzūruoti piktuolius – argi gyventume gražesnėje visuomenėje? Argi nekiltų noras cenzūrą apeiti ir specialiai pasirodyti dar piktesniam nei norėtum?
Tik dėl vieno verta apšaudyti interneto piratų laivus – dėl manipuliavimo privačiais interneto vartotojų duomenimis. Kartu tektų bausti ir „nepiratus“, kurie, nesilaikydami jau egzistuojančių apribojimų, tuos duomenis vartoja savanaudiškais tikslais, reikalauti lopyti skylėtus asmens duomenų, privatumo tinkle apsaugos įstatymus. Ir dėl to taip pat galėtų protestuoti nepatenkinti piliečiai. Ar Lietuvos piliečiai tai gali?
Rašyti komentarą