Londono įtakingas savaitinis žurnalas „The Economist“ teigia: kelios tapatybės yra natūralu, pilietybės įstatymai turėtų neatsilikti. Tačiau skurdžios ir prastai valdomos valstybės priešinasi šiai tendencijai. Taip pat ir Lietuva.
Žvelgiant iš valstybės pozicijų, kelios pilietybės geriausiu atveju yra netvarka, blogiausiu - grėsmė. Valstybės pareigūnai norėtų, kad gimtumėte, gyventumėte, dirbtumėte, mokėtumėte mokesčius, gautumėte pašalpas ir mirtumėte toje pačioje vietoje, keliautumėte tik su vienu pasu bei paliktumėte savo palikuonims tik vieną pilietybę. Karo metu valstybė turi unikalią teisę reikalauti jūsų lojalumo, gal net gyvybės. Pilietybė yra klijai, kurie išlaiko asmenį ir valstybę kartu. Prikiškite prie jos nagus, ir šis santykis nutrūks.
Tačiau gyvenimas kur kas sudėtingesnis. Lojalumas politinėms organizacijoms neturi būti išskirtinis: ir iš tiesų jis dažnai yra padalijamas. Dauguma žydų turi Izraelio pasus iš solidarumo su žydų valstybe (ir kaip draudimo polisą) kartu su savo gimtosios šalies pilietybėmis. Vokiečiai gali didžiuotis vienu metu būdami Bavarijos, Vokietijos bei Europos Sąjungos piliečiai. Airijos piliečiai gali balsuoti Didžiosios Britanijos rinkimuose.
Senoji „vienam asmeniui - vienos valstybės pilietybė“ pažiūra jau atgyvenusi: dabar daugiau kaip 200 mln. žmonių gyvena ir dirba ne tame krašte, kur gimė, bet vis tiek nori sugrįžti namo, ten vesti arba investuoti.
Klaidingas atsakas į tai - politinis protekcionizmas, kai valstybės verčia piliečius pasirinkti tik vieną pilietybę, arba suvaržo jų teisę į kelis pasus. Tai keistas požiūris turint omenyje, kad pilietybė taip lengvai įgyjama. Kai kuriose valstybėse ji tiesiog parduodama. Kitose, tokiose kaip Amerika, tai gali būti gimimo pasekmė, be jokio sąmoningo pasirinkimo. Užuot iš pasų darius fetišą, verčiau reikėtų naudoti gyvenamąją vietą (ypač gyvenamosios vietos mokesčius) kaip pagrindinį kriterijų nustatant asmens teises ir pareigas. Tai skatina sanglaudą ir įsipareigojimą, nes kyla iš sąmoningo apsisprendimo gyventi šalyje ir paklusti jos įstatymams. Pasaulis pamažu juda šia kryptimi.
Ištikimybės garantai
Tačiau dauguma valstybių (daugiausia skurdžios ir prastai valdomos) mėgina atsispirti šiai tendencijai, o kai kurios turtingos demokratijos, tokios kaip Nyderlandų karalystė ar Vokietija, mėgina ją pažaboti siūlydamos įvairių dingsčių.
Vienas ilgalaikis rūpestis - valstybės saugumas - atrodo, jau yra pasenęs ir nebetinkamas šiuolaikinėms valstybėms. Pilietybė rūpėjo tais laikais, kai krašto gynyba rėmėsi šaukimais karo prievolei atlikti. Tačiau šiuolaikiniai karai nereikalauja blogai parengtų šauktinių armijos. Dabar nedaug šalių remiasi privaloma karo tarnyba, o tos, kurios vis dar ją turi, mažina pašauktųjų kontingentą. Pilietybė nėra ištikimybės garantas: didžiausi išdavikai istorijoje buvo grynakraujai piliečiai. Dauguma pasiryžusiųjų entuziastingai kovoti dėl vėliavos turės pereiti pragarą, kad galėtų grįžti į savo šalį.
Tada lieka daugybė politinių ir finansinių problemų, kurias vyriausybės sieja su nepiliečiais: jie vengia mokėti mokesčius, pasisavina pašalpas, išlaiko regresinius įpročius, atsigabentus iš savo kilmės kraštų.
Taip, kartais jie tai daro. Tačiau valstybės, kurios nori užkirsti kelią mokesčių vengimui, apsaugoti savo valstybinę kalbą ar pažaboti tokius užsienio šalių papročius kaip priverstinė santuoka, turėtų tai daryti išleisdamos konkrečius įstatymus, pritaikytus tokiems tikslams, o ne remtis simboline pilietybės galia. Amerikos politika apmokestinti savo piliečius, nesvarbu, kur jie gyventų, ypač ydinga - tai buhalterių chartija. O dėl pašalpų gyvenamoji vieta yra aiškus raktas. Kurioje valstybėje gyvenate, ten ir mokėkite mokesčius, tuomet su jumis bus elgiamasi taip pat, kaip ir su bet kuriais kitais gyventojais; tai kur kas geriau nei pilietis, kuris gyvena užsienyje ir nieko nemoka.
Balsavimo teisė
Gyvenamąja vieta grindžiamoje sistemoje kebliausia problema yra balsavimas - teisė, kuri ilgą laiką buvo siejama su pilietybe. Tačiau ir čia yra vietos kompromisui.
Pavyzdžiui, Prancūzijos ir Italijos piliečiai, kurie nuolat gyvena užsienyje (dažnai turintys dvigubą pilietybę), turi teisę balsuoti. Tačiau šalys turi suteikti teisę balsuoti ir ilgalaikiams gyventojams, kurie nėra tos valstybės piliečiai, bent jau vietos rinkimuose. Europos Sąjungos valstybės tai jau leido viena kitos piliečiams.
Vertinti kelias pilietybes remiantis vien išlaidomis ir problemomis būtų klaidinga. Tai taip pat skatina abiem naudingą emigrantų (dažnai turtingų ir turinčių gerų ryšių) ir jų gimtųjų valstybių (paprastai skurdesnių) ryšį. Kelios pilietybės - neišvengiamas dalykas ir, tiesą sakant, gana liberalus. Džiaukitės tuo.
Rašyti komentarą