„Balta balta, kur dairais“, - norisi sakyti užėjus į Vilniaus dailės akademijos (VDA) ekspozicijų salę „Titanikas“, kurioje atidaryta žymios lietuvių grafikės Eglės Vertelkaitės paroda „Mergaitė su kirviu“.
Ne, grafikės darbai - ne boluojančios tuštumos ant baltų galerijos sienų ir šviesių jos grindų. Priešingai, čia rodomi septyniasdešimt E.Vertelkaitės kūrinių kaip reikiant jos „sukirčiuoti“, išraižyti nerimastingais, bet darniais brūkšniais, kantriais brūkšneliais. Tarsi norima įsikirsti į šį pasaulį, šį gyvenimą, įsitvirtinti, įrodyti sau, kad egzistuoji.
Pirmiesiems žiūrovams pamažu renkantis į galeriją, nuaidėjus kauniečio grafiko Rolando Rimkūno bučiniui, sveikinančiam E.Vertelkaitę su parodos atidarymu, LŽ kalbino ekspozicijos autorę.
Mirtukai
Dvi jūsų parodos - ši, „Titanike“, ir Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-Dešinė“ vasarį. Užderėjo kūrinių?
- Vienur delsiau, kitur laukiau galimybės eksponuotis, galiausiai jos beveik sutapo. Tikiu fatalizmu, tad pamaniau - taip visai gerai. Parodų darbai visiškai skirtingi, nors temos susipina: ir mergaitė su kirviu ten bus, ir mirties motyvų, mano vadinamų mirtukais.
- Štai kūrinių gausus ciklas „Bernelis mergelė mirtis“ - lyg grafikos komiksai. Taip pavadinkim.
- Gal ir teisingai sakot. Yra ten judėjimo, figūros šoka į kairę, į dešinę, regis, perbėga į kitą vietą. Tai ir norėjau pasakyti - gyveni, o jos sau linksminasi, ateina, palieka tave. Rėmiausi savo dievaičiais, mėgstamais menininkais Ralphu Eugene'u Meatyardu, Joeliu Peteriu Witkinu, Diane Arbus, Cindy Sherman, kūriau jų darbų „kaukes“, kartojau motyvus. Manęs tiek ir liko - tik raižiau, raižiau, raižiau. Kūrybos kelyje esu jau daug metų, tai 20-oji autorinė paroda. Pastebiu, kaip kartojasi kai kurių darbų, kuriuos kūriau prieš penkiolika, septyniolika metų, motyvai. Kinta tik technika. To nebebijau, nevengiu, priešingai - naudojuosi, plėtoju.
Kurti drauge su Cindy
- Tad koks šiuolaikinio meno metodas jums labiau priimtinas: savinimasis ar citavimas? Pastarąjį aną vasarą minėjote grafikų „Deklaracijoje“.
- Yra ir to, ir to. Savintis nesibaiminu. Štai šie darbai su fotografės ir kino režisierės C.Sherman sukurtais vaizdais - ne pirmas mūsų „bendradarbiavimo“ etapas (“Parūkyti kartu su Cindy ir nusišauti su ja“, „Padainuoti kartu su Cindy“). Iš pradžių kūriau nusižiūrėjusi į ją, po to pati ėmiau režisuoti vaizdus, galiausiai nuotraukas užkėliau vieną ant kitos. Kartais pasisavini paprastą anatominį piešinį, bet jam suteiki papildomų prasmių, jis tampa nauju kūriniu (“Atverta širdis. Širdis užlieta kraplaku“). Tačiau neišklydau ir iš savarankiško, įžvalgomis grįsto kelio. Nemanau, kad pasaulyje kas nors nėra kūręs panašiai, tačiau dėl to nėmaž nesijaudinu. Taip mąstant išeitų, jog galima nieko nedaryti, nes viskas jau sukurta.
Norėčiau papasakoti apie „dvejetukų seriją“, kai du brūkšneliai darbuose dauginami keliant jų skaičių n-tuoju laipsniu (ciklas „2-ntuoju laipsniu“). Norėjosi matematikai suteikti vaizdinę raišką. Darbuose brūkšnelių gausėja geometrine progresija. Galiausiai man pavyko pavaizduoti, kiek jų būtų pakėlus devynioliktuoju laipsniu. Palyginti mažai, prisiminkite legendą apie ryžių grūdelius šachmatų lentoje. Tiksliai suskaičiavau kiekvieną rėžį. Deja, preso, kuriuo spaudžiamas metalo raižinys, apimtys riboja sumanymą. Tačiau neužtektų ir viso Žemės rutulio paviršiaus. Viena vertus, čia matome ofortą, tradicinę grafikos techniką. Kita vertus, sumanymas „iškrenta“ iš tradicijos, tampa konceptualiuoju menu.
Literatų gatvėje
- Kodėl - mergaitė su kirviu? Tai protestas ar pareiškimas - jei reikėtų, mokėčiau su juo apsieiti?
- Jokio pykčio nėra. Kūriniai daugiaprasmiai. Tai ir motyvų aštrumas, kasdienė rutina, širdies tvinksnių ritmika. Daug giltinės motyvų, pasikartojimų, dygsnių. Bet yra ir stipresnio vaizdinio poreikis, noras pakapoti kirviu. Mėgstu sieti skirtybes. Čia susipina skirtingos grafikos priemonės: tradicinės (ofortas, akvatinta), skaitmeninės (skaitmeninė fotografija ant emulsinio popieriaus) arba chemizuotos, mano autorinės technikos (cheminiu būdu ir mechaniškai apdoroti paviršiai, štampuota drobė ir popierius, nuotraukos, apdorotos šelaku). Šelakas - gamtinės kilmės derva, kuria staliai įtrina paviršius. Šelaku galima sukurti kažką panašaus į trijų dimensijų vaizdą.
- Esate „Literatų gatvės“ projekto sumanytoja. Ar jis dar tęsiamas?
- „Literatų gatvė“ mane „suvalgė“, tiesiai šviesiai jums sakau, atėmė dvejus metus. Viskas prasidėjo tarp bičiulių, svečiuojantis pas Danguolę ir Viktorą Butkus, dabar steigiančius Modernaus meno centrą. Jie pasiūlė surengti vienadienę meno akciją netradicinėje erdvėje. Tačiau „Rotary“ klubo remiami galėjome sukurti stacionarų projektą. Labai pagelbėjo architektė Janina Kalmantienė. Už sumanymą pabudinti sostinės Literatų gatvę buvome apdovanoti Šv. Kristoforo statulėle (2009). Manau, kad projektas pamažu turėtų užgesti, nes visiems autoriams sukurti darbų neįmanoma. Belieka tik paskutines informacijos lentas pritvirtinti, aptvarkyti aplinką.
Parėmusios grafikos koloną
- Su kolege Birute Zokaityte 2009 metais surengėte parodą „Dvi lietuvių grafikės“ (“Two Lithuanian Printmakers“) Čikagoje (Chicago Culture Center).
- Ten patekome po didžiulės atrankos. Čikagos kultūros centras (Lietuvoje šis žodžių junginys suvokiamas kiek kitaip) - vienas seniausių ir gražiausių megapolio pastatų, labiausiai lankoma parodų erdvė. Grafikos parodų reitinge tais metais mudviejų ekspozicija užėmė ketvirtąją vietą. Nepaprastas laimėjimas, būti ketvirtam Čikagoje yra didžiulė garbė. Kartais lietuviai surengia kur kas silpnesnes parodas ir ima garsintis lyg didžiausiu laimėjimu. O natūralus, neproteguojamas įvertinimas pastebimas rečiau.
- Kaip atsirado toks gausus šeštojo septintojo dešimtmečio sandūroje gimusių grafikių „sąjūdis“? Jūs, Irma Balakauskaitė, Lida Dubauskienė, Eglė Kuckaitė, Jūratė Rekevičiūtė, Laisvydė Šalčiūtė, B.Zokaitytė...
- Mūsų katedrai visada vadovavo vyrai. Ir Nacionalines premijas tik jie dalijosi. Tačiau pagrindinę koloną parėmusios laiko moterys. Jūsų minėtos menininkės - mano kartos. Vyresnėms buvo gerokai sunkiau, jos mokėsi visiškai tradicinės grafikos. O mano kartai pavyko persiorientuoti per dešimtį metų. Nors L.Dubauskienė, pavyzdžiui, išliko tradicijos rėmuose. Tačiau ji sugeba visai kitaip atskleisti grafikos šiuolaikiškumą. Ir Birutė nelenda į skaitmenines, fotografines medijas, bet jos kūryba vis vien gana šiuolaikiška. Be to, mes trys - iš to paties kurso.
Plokštelė svarbaus
- Ar įmanomas dar vienas grafikos sąjūdis?
- Auga jauna, ambicinga grafikų karta, gerai pasirengusi teoriškai. Tačiau mokomės ir tradicinių technologijų, naująsias - patys atrandame. Nereikia verstis per galvą, kad būtum savimi. Kartais užtenka mažytės kvadratinės plokštelės, kad ja pasakytum ką nors labai svarbaus.
- Ar daug dirbate, ar nestinga laiko kūrybai?
- Dirbu VDA Tapybos katedroje, taip pat Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Auginu tris vaikus, tad laiko turiu ypač mažai. Tačiau nežiūriu televizijos, niekur nevaikštinėju, tad visas likęs laikas skiriamas kūrybai. „Titanike“ ir VGMC bus parodytas dvejų metų darbas. Manau, nemažai nuveikta.
Rašyti komentarą