Žmogus nueina amžinybėn, bet jo šešėlis gali driektis per laiko erdves šimtus metų į priekį. Tokius žmones valstybės ir tautos vadina savo didvyriais. Lietuva per šimtmečius turėjo daug didvyrių, bet okupacija, siekusi panaikinti tautos atmintį, norėjo ir juos ištrinti iš mūsų atminties. Nepavyko. 2011 metų gruodžio 10 dieną Kauno įgulos karininkų ramovėje buvo paminėtos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko ir vieno iš pokario rezistencijos vadų, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 110-osios gimimo metinės.
Praėjusią vasarą Žaliamiškyje, Dzūkijos krašto pakraštyje, kur susirėmimuose su sovietų kariuomene žuvo šis narsus Pietų Lietuvos partizanų vadas, buvo minimos jo 65-osios žūties metinės. Gaila, kad labai šykščiai tokius faktus nušviečia mūsų žiniasklaida, kad per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį mūsų pedagogai vangiai domėjosi Lietuvos pokarinio pasipriešinimo istorija.
Ir tik visai neseniai į mokyklų programas buvo įtrauktas pokario laikotarpis ir partizanų kovų bei tautos tremties temos. Iki šiol tik pavieniai mokytojai, daugiausia istorikai, supažindindavo mokinius su šiuo tragišku, lemiamą reikšmę XX amžiaus antrosios pusės visuomenės sąstingiui ir prisitaikymui prie okupacinio režimo turėjusiu laikotarpiu, kuris pagimdė ir didvyrius, ir kolaborantus... Tik dabar susigriebta, kad reikia pasakoti mokiniams apie žmones, kurie praliejo savo kraują dėl Lietuvos laisvės. Partizanai tikėjo laisve, kai apie ją net pagalvoti nedrįso susigūžę kolaborantai, tikėjo ja labiau už mus, kuriems laisvė nukrito tarsi iš dangaus. Jie, mūsų laisvės pranokėjai, verti nuolatinės deramos pagarbos.
Taigi šių metų gruodžio 10 dieną Kaune vyko prasmingas ir gražus renginys, kurį organizavo Lietuvos krašto apsaugos ministerija ir J.Vitkaus-Kazimieraičio palikuonys - vaikai ir vaikaičiai. Jame dalyvavo gausus būrys Kazimieraičio giminių (vaikai, vaikaičiai su savo šeimomis, kiti giminaičiai), krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kai kurie Seimo nariai, Lietuvos kariuomenės atstovai, Inžinerijos bataliono, kuriam suteiktas J.Vitkaus-Kazimieraičio vardas, kariai, buvusieji Kazimieraičio bendražygiai, kurių gretos nenumaldomai mažėja, kiti svečiai.
Prisiminimais apie savo senelį pasidalijo vaikaitis, Kauno krašto ortopedų traumatologų mokslinės draugijos prezidentas doc. dr. Linas Vitkus. Provaikaitės Marija ir Rūta senelio atminimui atliko partizanams skirtą dainą.
Rezistencijos organizatorius
J.Vitkus gimė 1901 metų gruodžio 10 dieną Mažeikių apskrities Ketūnų kaime, ūkininko šeimoje. 1920 metų lapkritį, mokydamasis Telšių gimnazijos 6 klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 metais ją baigęs buvo paskirtas į 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką. J.Vitkus tobulino žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Po studijų tarnavo Kauno inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje. Jis jau anuomet buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
1941 metais, Lietuvą užplūdus sovietiniams okupantams, iš kariuomenės pasitraukė. Nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo pasipriešinimo abiem okupacijoms Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais J.Vitkus organizavo partizanų veiklą. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 metų gegužę J.Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę. Po jo žūties ši buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. 1945 metų lapkritį įkūrė A apygardą, o 1946-ųjų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos vadais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus, Lietuvos išlaisvinimo planą „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo nusikaltusiems ir partizanų apdovanojimo kovose pasižymėjusiems nuostatus bei kt.
Laisvės kovų metraštininkai
Tuo metu buvo išleistas įsakymas dėl partizanų kovų istorijos rašymo, pats J.Vitkus-Kazimieraitis rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visus reikšmingus įvykius. Būtent jo iniciatyva 1945 metais buvo pradėtas leisti „Laisvės varpo“ laikraštis atokiame Kasčiūnų kaime, tarp miškų.
Ten, ant Merkio kranto, erdvioje mano senelio Juliaus Jakavonio sodyboje, kur mano tėvas Juozas, tuomet dvidešimtmetis jaunuolis, iškasė bunkerį, kuris vėliau tapo Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago vadaviete, ir buvo spausdinamas „Laivės varpas“. Istorinių jo numerių dabar galima pamatyti kuklioje ekspozicijoje (prie atkurtos vadavietės), kurią Lietuvos atgimimo metais įrengė mano tėvas Juozas, buvęs partizanas, politinis kalinys ir tremtinys. Daugiau>>
Rašyti komentarą