Šniaukas kokaino, kapsulė meskalino, ampulė amilo nitrato, hašišu prikimšta pypkutė, skardinė alaus ir du šimtai gramų romo. „Išbandykime šį nuostabų kokteilį ir keliaukime į Amerikietiškosios Svajonės miestą – Las Vegasą!“ – kviečia psichodelinės literatūros klasikas Hunteris S. Thompsonas. O desertui nepamirškime po liežuviu pasikišti pašto ženklo dydžio popierėlio, išmirkyto bespalviame, be galo skaidriame skystyje, pavadinimu LSD... ir viskas bus kaip reikiant.
Hunter S. Thompson „Baimė ir neapykanta Las Vegase“, „Kitos knygos“, 2007.
Partizanaujanti leidykla „Kitos knygos“, blykstelėjusi su Ch. Bukovskiu, K. Vonnegutu ir pačiu partizanų vadu Che Guevara, nusprendė dar kartą įspirti į užpakalį mūsų vis labiau buržuazėjančiai visuomenei. Kultinis 8-ojo dešimtmečio Amerikos romanas „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (1971) turėtų būti tikras spjūvis į veidą visoms prieš narkotikus kovojančioms organizacijoms, politikams, deklaruojantiems, kad šis mėšlas „veža tik į vieną pusę“, katalikiškų gimnazijų direktoriams, daktarams ir, žinoma, farams. Hunterio S. Thompsono knyga prabyla apie kraupią savinaiką, grindžiamą lėtai žudančių narkotikų poveikiu, tačiau pasakoja apie tai toli gražu ne moralizuojant, o su polėkiu.
Knyga prasideda tuo, kad du draugužiai – Robertas Djukas ir jo advokatas, pravardžiuojamas daktaru Gonzo – sėda į išnuomotą prabangų kabrioletą ir pasileidžia beprotišku greičiu į Las Vegasą. Išorinis šios kelionės tikslas yra aprašyti ten įvyksiančias dykumų motociklų lenktynes. Deja, vidinis tikslas slypi kabrioleto bagažinėje, kuri iki kaupų prikimšta įvairiausių narkotikų ir alkoholio, pradedant žole, baigiant tekila.
Psichodelinis svaigulys įtraukia draugužius į beprotišką karuselę: jie lošia kazino, siaubia viešbučių kambarius ir restoranus, šiurpindami niekuo dėtus praeivius. Jie vaišina nepilnametę „rūgštimi“, laksto nuogi, vemia pro automobilio langą, sukelia sumaištį žurnalistų būrelyje ir įvaro tokį siaubą kambarinei Alisai, kad pastaroji baiminasi net nuvažiuoti liftu iki jų aukšto. Tarsi atpirkimas pačioje pabaigoje jų laukia neįtikėtinas dalyvavimas kovai su narkotikais skirtoje konferencijoje.
Velnišku sarkazmu ir niūriu sąmoju dvelkianti knyga atskleidžia kitą, narkotikų užvaldytos sąmonės pusę. Svaigulys ir palaima, išgąstis ir juokas, nepakantumas ir meilė – tokia emocijų kaladė prieš herojų akis krenta tarytum pokeris ant žalio kazino „Circus-Circus“ stalo. „Apačioje tu loši „akį“, statomos sumos didėja, ir netyčia pažvelgi į viršų, o tenai, tiesiai tau virš galvos, pusnuogę keturiolikmetę mergaitę vejasi urzgianti vilkolakė...“ (p. 51).
Kartais sunku net atskirti, kurios iš „Baimės ir neapykantos Las Vegase“ eilutės aprašinėja aplinką, o kurios yra tik klaikios haliucinacijos. „Aplinkui vyko siaubingi dalykai. Šalia manęs didžiulis roplys graužė moters kaklą, kilimas buvo tarsi kraujo prisigėrusi kempinė – neįmanoma juo eiti, jokio pagrindo po kojomis“ (p. 29). Apsiblaususios vizijos, pramaišiui su prisiminimais ir sapnais, paįvairintais socialine satyra bei apnuoginta gyvenimo filosofija pasileidžia sąmonės srautu iškart į visas keturias puses. Į palaidą ir veidmainišką kapitalistinės Amerikos visuomenės veidą herojai žvelgia nuo narkotikų išsiplėtusiais akių vyzdžiais. Tai ir priverčia jų širdis plakti iš baimės keliskart dažniau nei zuikių.
Toks neįprastas Hunterio S. Thompsono romanas buvo tikras iššūkis popkultūros stabams besimeldžiančiai visuomenei. 1998 metais Terry Gilliamo pagal to paties pavadinimo scenarijų sukurtas filmas išgarsino rašytoją visame pasaulyje. Didelio pagyrimo nusipelno ir „Baimės ir neapykantos Las Vegase“ vertėjas Marius Burokas, pasirūpinęs, kad knygoje vyraujantis slengas, keiksmai ir rišlumą prarandantis vapėjimas įgytų ir lietuviškos dvasios.
Neapykanta užgimsta iš bejėgystės. Kuomet supranti, kad nė vieno, netgi paties niekingiausio varžtelio, kurių milijonai sudaro mūsų visuomenės sąrangą, neįmanoma nė pajudinti. Kuomet apima tokia didelė paranoja, kad nė pats ponas Viešpats nebeišgelbės. Tuomet spjauni į viską ir ryžties paragauti adrenochromo. Šį dalykėlį galima gauti tik iš vieno šaltinio. „Jis linktelėjo. – Gyvo žmogaus adrenalino liaukų, - tariau. –. Jei paimsi iš lavono, bus niekam tikusios“ (p. 141).
Rašyti komentarą