Ypač jei tai - chemikas, dirbantis Irano branduolinėje programoje. Liūdnas to pavyzdys - chemijos inžinierius Mustafa Ahmadi Roshanas, dirbęs viename svarbiausių Irano branduolinių objektų.
Teherane per patį spūsties metą prie 32 metų mokslininko mašinos motociklu privažiavo du vyrai, vienas jų prilipdė prie kapoto magnetinę bombą, o po kelių akimirkų ji nusinešė M.Ahmadi Roshano gyvybę.
Jei šis atvejis būtų vienetinis, daugelis greičiausiai tik užjaustų tragiškai žuvusį chemiką ir jo artimuosius bei netrukus pamirštų šį įvykį. Tačiau tai jau ketvirtas panašus atvejis per dvejus pastaruosius metus. Aišku kaip dieną: kažkas medžioja Irano branduolinėje programoje dirbančius mokslininkus.
Įbauginimo kampanija
Užpernai panašaus likimo per stebuklą išvengė pats Irano atominės energetikos organizacijos vadovas Fereidunas Davani-Abasis. Per pastaruosius dvejus metus buvo nužudyti 4 mokslininkai, surengta sėkminga kibernetinė ataka prieš iraniečių kompiuterių tinklus, o viename iš branduolinių objektų įvyko galingas sprogimas, ilgam sutrikdęs jo darbą.
Akivaizdu, kad visi šie veiksmai susiję, nes siekta vieno tikslo - kaip tik įmanoma stabdyti Irano branduolinę programą. Joje dirbantiems mokslininkams duodama suprasti, kad prisijungus prie programos jų gyvybėms kyla mirtinas pavojus. Nepavydėtina situacija, turint omenyje, kad dalyvaujančiuosius programoje gali pasiekti paslaptingi žudikai, o atsisakiusiuosius joje dalyvauti gali nudaigoti saviškiai.
Iranas - labai uždara valstybė, todėl sunku pasakyti, ar pastaroji teroro kampanija iš tiesų atbaido iraniečius mokslininkus nuo dalyvavimo programoje. Vis dėlto Teheranas net oficialiai nenoromis užsimena, kad programai trūksta kvalifikuoto personalo.
“Mosad“ pėdsakas
Kas nužudė M.Ahmadi Roshaną ir suorganizavo visą virtinę kitų pasikėsinimų bei sabotažo aktų? Iranas kaltina JAV ir Izraelį. Ir greičiausiai ne be pagrindo. Pasaulyje nėra daug valstybių ir jų slaptųjų tarnybų, įstengiančių surengti tokio plataus masto teroro kampanijas kitos valstybės teritorijoje. Nepamirškime ir to, kad totalitarinėse valstybėse (o Iranas tikrai nėra demokratija), kur beveik visose gyvenimo srityse karaliauja labai stiprios ir įtakingos saugumo tarnybos, tai padaryti dar sunkiau.
JAV ir Didžioji Britanija griežtai pasmerkė iraniečių mokslininko nužudymą. Tai, žinoma, negarantuoja, kad jų slaptosios tarnybos niekuo dėtos, tačiau visai gali būti, kad CŽV ir MI-6 to nepadarė. JAV ir Europos valstybės 10 kartų pagalvos prieš besiimdamos panašių veiksmų, nes paaiškėjus, kad jų slaptosios tarnybos vykdo teroro išpuolius, valdžią užgriūtų visuomenės nepasitenkinimo lavina.
Izraelis tokiomis bėdomis nesiskundžia. Todėl nemažai neoficialių šaltinių JAV slaptosiose tarnybose ir diplomatinėje žinyboje spaudai prasitarė, kad labiausiai tikėtinas išpuolio organizatorius - Izraelio žvalgybos tarnyba „Mossad“.
Izraelio slaptosios tarnybos ne kartą pasižymėjo panašiais žygdarbiais ne tik prieš palestiniečių ar libaniečių teroristus, bet ir prieš mokslininkus, dirbančius karinėse programose (pavyzdžiui, Egipte ir Irake). Tačiau tikėtis, kad panašios versijos būtų patvirtintos arba paneigtos konkrečiais faktais, pernelyg optimistiška. Net jei išpuolį iš tiesų įvykdė „Mossad“, šie vyrukai ne veltui laikomi vienais geriausių savo amato meistrų pasaulyje ir pėdsakus slėpti tikrai moka.
Embargas-embargas-karas?
Kad ir kaip žiauriai atrodo, pastarųjų dvejų metų teroristinė kampanija Irane yra tik žemesnio lygio spaudimo priemonė. Tikroji įtampa tarp Vakarų ir Irano šiandien kyla dėl JAV ir ES ketinimų įvesti griežtas sankcijas prieš Irano finansines institucijas ir svarbiausia - paskelbti Teherano naftos embargą.
Daroma tai ne be pagrindo: Iranas nuolat giriasi vis didesniais laimėjimais branduolinėje programoje. Vienas naujausių - galimybė sodrinti uraną iki 20 proc., o tai reiškia, kad Teheranas beveik pasiekė ginkluotės gamybai reikalingą lygį.
Į galimą embargą Teheranas reaguoja labai agresyviai ir net suicidiškai narsiai: grasina blokuoti Persijos įlanką. Taigi Vakarai skelbia naftos embargą Iranui, o pastarojo karinis laivynas - faktinį Persijos įlankos naftos embargą visam pasauliui. Visa padėtis ima labai stipriai dvelkti paraku.
“Nuostabus dalykas“
Liūdna, tačiau jei tikėtum JAV žiniasklaida, karinio sprendimo šalininkų gretos gausėja. Kai kurie respublikonų kandidatai į prezidentus atvirai džiūgavo dėl pasikėsinimų į Irano mokslininkus. Newtas Gingrichas pritarė „jų mokslininkų šalinimui“, o Rickas Santorumas pareiškė, kad minėti pasikėsinimai yra „nuostabus dalykas“.
Vašingtonas šiandien vis dar tvirtina, kad karo veiksmai prieš Iraną yra tik kraštutinis planas, o ir Izraelis neteikia šiam variantui prioritetinės pozicijos, bet ginklais žvanginama vis garsiau. Jei galima tikėti gandų skleidėjais „WikiLeaks“, net regiono arabų valstybės slapta rieškia pritarimą Izraeliui, jei šis panaudotų prieš Iraną karinę jėgą.
O dabar - stop. Šioje vietoje būtinai reikia padaryti pauzę, nes jau girdėti daugybė pasipiktinusių balsų, stūgaujančių apie prakeiktus amerikonus ir žydus sionistus, daugiau apie nieką nesvajojančius, tik kaip pralieti kuo daugiau nekaltų iraniečių kraujo ir apskritai užvaldyti pasaulį.
Karai, slaptųjų tarnybų vykdomi nužudymai ir diversinės operacijos yra blogis. Deja, karas kartais iš tiesų būna vienintelis problemos sprendimo būdas. Nevalia pamiršti, kad kalbama apie Iraną, kuris pats nuolat grasina karu Izraeliui. Ir ne šiaip karu, o visiška anihiliacija. Grasina ir visems „kryžiuočiams“, kuriems, beje, priklausome ir mes.
Jei Iranas blokuotų Persijos įlanką, tai faktiškai reikštų karo veiksmų pradžią būtent iš Irano pusės.
Net ir aplinkinės arabų valstybės nenori branduolinio Irano, nes tokiu atveju jos nematytų kitos išeities, kaip tik kurti savo branduolinius ginklus. Linksmas tuomet taptų regionas, ar ne?
Rašyti komentarą