Gyvenimo dramą – po 25-erių metų ją palieka vyras – išgyvenanti naujojo Algimanto Puipos filmo „Miegančių drugelių tvirtovė” pagrindinė herojė Monika – mąsli, depresyvi asmenybė, ne visada spinduliuoanti gera nuotaika. „Ir aš, ir mano herojė Monika yra to amžiaus, kai atsikėlus ryte ne visada yra taip gera, kaip norėtųsi ir todėl tenka imtis dvasinės jogos,“ – sako Monikos vaidmenį šiame seriale suvaidinusi ir daugybę savo ir savo herojės gyvenimo paralelių reginti Monikos vaidmens atlikėja, režisierė Janina Lapinskaitė.
Kad ir kaip blogai jaustumeis, pasak brandaus amžiaus sulaukusios Janinos, negalima su bloga nuotaika pradėti dienos. „Su Algimantu apie tai nuolat kalbame. Jis yra didysis pesimistas, aš – didžioji optimistė. Jis atsikėlęs sako: „Dieve, Dieve, kokia sunki diena nusimato”, o aš sakau: „Dieve, Dieve, kokia sunki diena, bet ji tikriausiai bus gera.”
Moteris prasitaria – būna visokių dalykų, būna sunku dvasiškai finansiškai. Jei ne jai, tai jos artimiems žmonėms, taigi vieną dieną ėmė sau ir pasakė: „Imu mėnesio atostogas – pažadu sau kokį mėnesį būti laiminga. Ilgiau neištverčiau... Praėjus tam mėnesiui sau vėl įsakiau būti laiminga, nes visam laikui užprogramuot savęs būti laimingu neįmanoma.“
Galbūt meilė brandžiam amžiuje, kurią jaučia Jūsų herojė, padeda užsimiršti, užmiršti blogą nuotaiką?
Moteriai jausmai, meilė labai svarbu. Man atrodo, kad mano herojė ir aš, mes gyvenome vieną gyvenimą. Eidama į filmo premjerą jaučiausi labai bjauriai – tarsi eidama žiūrėti dokumentinio filmo apie save. Iš tikrųjų tai, kas vyko su Monika, buvo mano gyvenimo dalis. Aš nesu kvaila, nesu išprotėjusi, bet jaučiu, kad filmas ir meilė tapo mano gyvenimo dalimi.
Buvo ir daugiau Jūsų ir Monikos gyvenimo paralelių?
Jeigu tos trys merginos, tos prostitutės, mano gyvenime būtų atsiradusios, aš, kaip ir filmo herojė Monika, būčiau jas apgyvendinusi savo sodyboje. Jeigu Puipa, kaip ir filmo herojus Linas, atvažiavęs į mūsų sodybą, mūsų sodyboje būtų suradęs tris prostitutes, tai būtų normalus dalykas.
Kodėl Monika taip jomis rūpinasi?
Taip savo romane parašė Šviesios Atminties Jurga Ivanauskaitė. Matyt, todėl, kad ji pati nėra turėjusi šeimos, vaikų. Tos trys merginos jai buvo kaip vaikai. Aš turiu šeimą, turiu du sūnus ir Puipa nepaliko manęs. Tikiuosi,ka dir po filmo nepaliks. (Juokiasi.)
Atrodo, kad atviromis scenomis brandaus amžiaus moteris mokote nebijoti savo kūno? Ko jomis siekėte?
Jeigu jos aprašytos scenarijuje, vaidinasi privalėjau suvaidinti. Įsivaizduokite – režisierius šitam vaidmeniui paima savo žmoną, o ji aikštijasi, rodo žvaigždės kaprizus ir reikalauja tokias scenas išbraukti. Intymių scenų buvo nufilmuota labai daug, o liko mažai dėl vienos netikėtos priežasties – dėl to, kad visų pirma neprireikė, o antra – kad mano partneris šiame filme Vytautas Balsys netikėtai nusikirpo plaukus, ir mes jų negalėjome visų parodyti, nes jos viena prie kitos „nelipo“.
Kaip jautėtės vyrui stebint, filmuojant, režisuojant šitas scenas?
Žinot, kaip pasakė mano vyras A.Puipa, jeigu būčiau žinojęs, kad sekso scena sudomins labiau nei filmas, būčiau ją išėmęs. Kažkas manęs netgi paklausė – jūs pati ten vaidinto, ar turėjot dublerę? Jei manęs dabar, brandžiame amžiuje, paprašytų pademonstruoti bikinį ir su juo pavaikščioti, aš tikrai to nedaryčiau. Nes aš visada žinau, kaip apsirengti, ką galų gale paslėpti, ką demonstuoti, bet tai yra filmas.
Bepigu rengtis, kai Jus puošia dizainerė Ramunė Piekautaitė...
Ne visi rūbai buvo kurti R. Piekautaitės. Tai buvo tik du paltukai, kelios suknelės. Dvare, namuose mano herojė dėvi paprastus rūbus. Po filmo mane klausia, ar po filmo naudojuosi dizainerio paslaugomis. Atsakau: Ne.
O kosmetologo?
Internete perskaičiau, kad Lapinskaitė pasidarė „n“ plastinių kūno ir veido operacijų, bet iš tiesų jų neprireikė. Jų dar nepasidariau. Manau, kad dar per anksti, žinau, kad kuo vėliau, tuo geriau. Tikiuosi, kad gal to išvis neprireiks.
Kaip sekėsi gyventi, vaidinti dvare, jautėtės tikra dvarininke?
Jaučiausi kaip savo namuose. Labai dėkinga šeimininkams Miglei Kosinskaitei ir Mindaugui Šventoraičiui, kad jie nepaliko mūsų likimo valiai dvare, pakūrendavo krosnis, nes vienu momentu buvo labai šalta. Dvare gyveno šeimininkai, bet jie mums netrukdė, kaip tik - padėjo.
Taigi kokie tarptautiniai festivaliai laukia šio filmo, tikitės už jį „Sidabrinės gervės?”
Su sidabrinėm gervėm nežaidžiam, nes turim tikrų. Neseniai mūsų kaime jų tiek apsigyveno! Prieš kurį laiką buvo mažiau, o dabar tiek daug, kad mes sakom – visą pulką jų turim. Nueinam prie upės, atsisėdam, o jos nebijo, vaikštinėja sau. Su Algimantu juokiamės: „Kam mums sidabrinės, jeigu turim gyvas?”
Rašyti komentarą