Užėjus tikrai žiemai, žmonės įsisuka į paltus, tampa juodais taškais ant sniego ir galiausiai, kaip miesto varnos, susiranda pastoges pasišildyti. Vienoje tokių pastogių – minia nuo muzikos ritmų įkaitusių, bendraujančių, gyvenimą švenčiančių žmonių. Kartais jų gyvenimo tiesės ar kreivės susikerta, ir įvyksta įdomių dalykų.
„Ką veiki gyvenime, be savo darbo?“ – klausia už mane jaunesnė mergina, su kuria atsidūrėme bendroje kompanijoje.
Tai tikrai ne pats keisčiausias klausimas, kurį esu išgirdusi iš vos pažįstamo žmogaus. Tačiau staiga pasijuntu nejaukiai: ką veikiu gyvenime? Ar to, kad dirbu visai padorų darbą, neužtenka? Ar negana to, kad esu pusėtinai sveikas ir laimingas žmogus, radęs kišenėje penketuką susimokėti už koncertą, naujų pažįstamų už stalo ir, dėkui Dievui, nekaišiojantis jiems po nosimi savo CV?
„Na, aš dar... studijuoju“, – numykiu, bandydama suprasti, ką reiškia tas gyvenimo veiksmas, ar, jį apibūdinant, derėtų pereiti prie savo gyvenimo trajektorijų žemėlapių, ar pakaktų kokio nors paprasto atsakymo, pavyzdžiui, „mėgstu megzti“.
Paaiškinu šį tą apie savo studijas. Vaikystėje būdavo paprasčiau: klausdavome, ką kitas mėgsta veikti, ir džiūgaudavome, jei rasdavome sutampančių mėgstamų knygų, filmų, sporto ar žaidimų rūšių.
„O aš studijuoju teatrologiją. Matau, žinai, kas tai yra?“ – nusišypso mergina.
„Teatro...“ – niekaip nesugalvoju, ar patikinti, kad esu mačiusi ir tarptautinių žodžių žodyną, ir teatrą, ar papasakoti istoriją apie buvusios kambario draugės močiutę, apsidžiaugusią, kad anūkė mokysis bitininkystės – mat neištarė ir nesuprato žodžio bibliotekininkystė.
Kai geriau pagalvoji, sunku atsakyti į klausimą, ką tu, žmogau, tame gyvenime veiki. Jei netiki karma, pritrūksti argumentų, kuo pasauliui naudingas tokio individo kaip tu egzistavimas, ne visada pažymimas didžiais darbais. Tiesą sakant, kai visi taip uoliai pasakoja, ką didaus nuveikė gyvenime, apsidžiaugi, kai kas nors, užuot vardijęs, kiek kalbų moka, tarsteli: „Man patinka gaminti valgyti, bet ne, jokio tinklaraščio apie maistą nerašau, aš šiaip skanius blynelius kepu.“
Kai buvau tik pradėjusi savo studentišką gyvenimą, šviesaus atminimo dėstytojas, kino kritikas Skirmantas Valiulis bandė mums, geltonsnapiams, išaiškinti net ir menkų judesių gyvenime prasmę. Mes juk manėme, kad žmogus prasmingas tampa tik tuomet, kai, panašiai kaip jis, gali iš atminties cituoti didžias knygas, filmus ir turėti nemenką nuopelnų visuomenei sąrašą.
„Ką prasmingo šį rytą padarėte?“ – paklausė dėstytojas.
Rytas daugeliui buvo tik prasidėjęs – ankstyvas, atmieštas rūpesčiu nepavėluoti į paskaitas, su ore tvinksinčiu nusivylimu nespėjus išgerti arbatos dėl penkiomis minutėmis ilgesnio miego galimybės. Rodės, per tokį trumpą žiovuliais nužymėtą laiką nieko gero nė negalėtum nuveikti.
„Atsikėliau“, – įvardijau visuotinę būseną.
Vienas kitas studentas prunkštelėjo. Tačiau S. Valiulis netikėtai apsidžiaugė tokiu atsakymu, mat mums įprastas atsikėlimas iš lovos įvairiose kultūrose anksčiau sietas su didžiu stebuklu ir džiaugsmu, kad esi gyvas. Ir filosofiniu požiuriu tai prasmingas veiksmas, tad jeigu jau atsikėlei, tai tikrai šį tą nuveikei.
Žinoma, visa ši kėlimosi rytą reikšmė mūsų žmogiškajam būviui, išdėstyta S. Valiulio, skambėjo kur kas filosofiškiau, svariau. Smagu tokį pasakojimą iškrapštyti iš atminties gelmių, pasigrožėti kaip pajūryje rastu įdomiu akmenuku – nagi, net jei atrodo, kad nieko ypatingo gyvenime veikti neišėjo, svarbus vien tavo būvis.
„Ar mėgsti savo darbą? Ar su tuo sieji savo ateitį?“ – mėgsta paklausti menkai pažįstami žmonės, dievinantys gyvenimo planus ir veiksmus.
Keisčiausia, kad ateitis ištinka, nepaisant to, ką veiki gyvenime. Ar tyliai dėliojiesi savo planus ir siekius, ar garsiai trimituoji apie esamus ir būsimus pasiekimus. Nebūtina jai pateikti svarbaus žmogaus verto gyvenimo plano. Kartais tik klausinėdamas žmonių apie paprastus dalykus ir gaudamas paprastus atsakymus nustembi labiausiai.
Rašyti komentarą