Sausio 13-ąją Laisvės premija, pirmąja tokia Lietuvos istorijoje, už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas pripažįsta, kad Lietuvos okupacija visų pirma yra „rusų kaltė“.
„Tai ne teisinė kaltė, o moralinė, istorinė kaltė, tai kolektyvinė kaltė. Tai visų pirma rusų kaltė, o rusams priklausau ir aš. Tai buvo dauguma, kuri lėmė šalies likimą. Mes leidome sau toleruoti tironiją, mes leidome sau, kad mūsų dauguma tą tironiją sveikintų, leidomės, kad mūsų žmonės melstųsi ir šlovintų tironiją ir tironą“, – gavęs apdovanojimą Sausio 13-osios proga Seime apie savo tautiečius ir Lietuvos okupaciją kalbėjo garsus rusų disidentas S. Kovaliovas.
1974 metais S. Kovaliovas buvo suimtas ir teisiamas Vilniuje. Jis kaltintas antisovietine agitacija ir propaganda, septyneriems metams ištremtas į gulagą Permės regione, vėliau trejus metus praleido tremtyje Kolymoje.
Žinomas žmogaus teisių gynėjas prisiminė ryšį su disidentais Lietuvoje užmezgęs per Kauno medicinos instituto mokslininkus, kurie atvykdavo į Maskvą stažuotis, mokytis aspirantūroje. Tuo metu „Dabarties įvykių kroniką“ redagavęs S. Kovaliovas naudojosi pogrindyje leistos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ medžiaga.
Pati „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, padedant maskviečiui, būdavo platinama ir vežama į užsienį.
Maskvoje S. Kovaliovas susitikdavo ir bendradarbiaudavo su Lietuvos disidentais Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Sigitu Tamkevičiumi, kunigu Juozu Zdebskiu.
Laisvės premijos laureatas abejojo, ar suteiktas apdovanojimas turėjo būti skirtas būtent jam.
„Ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti Lietuviui?“, – svarstė S. Kovaliovas.
Jo manymu, Laisvės premija yra bendra Lietuvos laisvės gynėjų, žuvusių Sausio 13-ąją ir Rusijos piliečių, kurie, sužinoję apie minėtos dienos tragiškus įvykius, Maskvoje išėjo į gatves, taip išreikšdami nepasitenkinimą savo valdžios veiksmais.
„Man pasisekė. Aš turėjau galimybę kažką padaryti Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai, kitiems lietuviškiems pogrindžio leidiniams, kad jie būtų garsūs pasaulyje. Manykime, kad tai mūsų bendra premija“, – kalbėjo rusų disidentas.
„Dabar laisva Lietuva žengia nauju europietiškos integracijos keliu. Aš manau, kad tai yra pats viltingiausias ir būtiniausias kelias“, – tęsė S. Kovaliovas.
Jis taip pat pabrėžė, kad Lietuva, o kartu ir likusi Europos dalis, turėtų keisti politinę kryptį ir atsikratyti veidmainystės.
„Jūs sakote viena, o darote kita. Atėjo laikas veidmainiškiems politikams išrauti tokius poelgius iš savęs, atėjo laikas rimtai suvokti savo skelbiamas idėjas“, – priekaištų nešykštėjo žmogaus teisių gynėjas.
S. Kovaliovo kandidatūra ne kartą teikta Nobelio taikos premijai gauti.
Seime įteikta pirmoji Laisvės premija
Penktadienį Seime iškilmingai minint Laisvės gynėjų dieną žymiam žmogaus teisių gynėjui iš Rusijos Sergejui Kovaliovui įteikta pirmoji Laisvės premija.
„S. Kovaliovo disidentinė veikla, jo kova su melu ir prievarta paremta sistema šiandien yra akivaizdus liudijimas, kad lemiamu istorijos laikotarpiu iškyla tikrieji didvyriai“, – penktadienį kalbėjo premijos sumanytojas parlamentaras Petras Auštrevičius.
Anot jo, S. Kovaliovo veikla turėtų būti dar vienas paraginimas tikėti aukščiausiais idealais, atsidavimu ir aistra, kokia anuomet degė kovotojai už tikrąsias vertybes.
„S. Kovaliovas dar 1969 metais tuometinėje Sovietų Sąjungoje įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę žmogaus teisėms ginti. Vėliau tai tapo pagrindine disidentinio judėjimo Lietuvoje jungtimi. S. Kovaliovas taip pat aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius, kurie skatino atgimti žmonių viltis sunkiausiais laikotarpiais“, – teigė P. Auštrevičius.
S. Kovaliovui įteikta pagal skulptoriaus Juozo Zikaro Laisvės paminklą sukurtą statulėlė ir 5 tūkst. eurų (17,25 tūkst. litų) premija.
Laureatas už disidentinę veiklą 1975 metais buvo nuteistas Vilniuje ir septynerius metus kalėjo gulage.
„Seimo rūmuose eksponuojama 30 sufabrikuotų KGB bylų, kurios mums darsyk primena tą niūrią praeitį“, – sakė P. Auštrevičius.
Laisvės premiją Seimas įsteigė, norėdamas įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus bei indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
S. Kovaliovas gimė 1932 metais Ukrainoje, 1954 metais Maskvos valstybiniame universitete įgijo biofiziko išsilavinimą. 1969 metais tuometinėje Sovietų sąjungoje jis įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę žmogaus teisėms ginti, aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius „Dabarties įvykių kronika“, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.
Maskvoje S. Kovaliovas susitikdavo ir bendradarbiaudavo su Lietuvos disidentais Nijole Sadūnaites, Petru Plumpa, Sigitu Tamkevičiumi.
1974 metais S. Kovaliovas buvo suimtas ir teisiamas Vilniuje. Jis kaltintas antisovietine agitacija ir propaganda, septyneriems metams ištremtas į gulagą Permės regione, vėliau trejus metus praleido tremtyje Kolymoje.
S. Kovaliovas taip pat dalyvavo įkuriant žmonių teisių sąjungą „Memorialas“, skirtą Sovietų Sąjungos politinių represijų aukoms atminti ir reabilituoti, prisidėjo prie Tarptautinio amnestijos („Amnesty International“) padalinio steigimo Maskvoje, spaudos klubo „Glasnost“ („Viešumas“) įkūrimo. 1993 metais jis įkūrė judėjimą, o vėliau partiją Rusijos pasirinkimas (dabar – Demokratinis Rusijos pasirinkimas).
1995 ir 1996 metais S. Kovaliovas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.
Rašyti komentarą