Kuba buvo viena tų šalių, į kurią nuvykti svajojau ne vienus metus. Nors žinau, kad jokių vaizdinių galvoje prieš vykstant į kelionę geriau neturėti, niekaip nesisekė nuvyti minčių apie ilgus kubietiškus cigarus, aitrų romą ir energingąją salsą.
Apie Kubą galima prisiklausyti ir prisiskaityti daug. Pavyzdžiui, mano sesuo į šią šalį atsisakė vykti dėl joje propaguojamo sovietinio režimo. Tačiau tie, kurie puikiai prisimena Sovietų Sąjungos tvarką, Kuboje, galima sakyti, išvys tik jos šešėlius. Ypač trumpam atvykę turistai. Pavyzdžiui, maistas čia išduodamas su kortelėmis, bet jo galima ir nusipirkti, o lentynos parduotuvėse daug pilnesnės nei Lietuvoje sovietų laikais. Atlyginimai nedideli, tačiau pagrindinis uždarbis gaunamas už daiktus, išneštus iš fabrikų ir parduotus turistams. Žinoma, kubiečiai, kaip ir dauguma lietuvių prieš kelis dešimtmečius, svajoja apie emigraciją tikėdami, jog už Kubos sienų jų laukia doleriais aplipę medžiai. Teigiama, kad kasdien iš Kubos emigruoja po 1000 žmonių, gavę kitos valstybės pilietybę. Daugelio kubiečių šaknys - Ispanijoje. Tai įrodžius galima gauti ispanišką pasą. Įprastai kubiečiai niekur išvažiuoti iš šalies negali.
Vykdama į Kubą pasvarstydavau, ar tikrai tame krašte bus taip pat pilka, nyku, o parduotuvėse tuščios lentynos, kaip sovietų laikais buvo Lietuvoje. Kai kurie prieš kelionę mano susikurti vaizdiniai pasitvirtino, o kai kurie griuvo kaip kortų namelis.
Be striptizo
„Tikras kubietis turi mokėti šokti salsą, rūkyti cigarus, gerti romą ir žinoti viską apie beisbolą“, - sakė mums vienas vietinis.
Jis įsitikinęs, jog moterims mokėti šokti neprivaloma. Jos teturi žinoti, kaip judesiais gundyti vyrą. Gal todėl Brazilijos, Kubos, Argentinos ir kitų greta esančių valstybių šokėjų judesiai europiečiams atrodo gana provokuojantys ir nepadorūs. Tik po truputį pasidairiusi po Kubą perpranti vietos kultūrą ir supranti, jog tokie šokiai - tos kultūros dalis ir nieko bendra su striptizu ar kažkuo vulgariu neturi.
Pirmiausia - kurortas
Mūsų kelionė į Kubą prasidėjo viename iš Londono oro uostų. Kadangi iš Lietuvos poilsinės kelionės į tolimąją šalį neorganizuojamos, turistams tenka rinktis skrydžius iš kitų Europos miestų. Dvi savaitės Kuboje (skrydis, gyvenimas viešbutyje su maitinimu) kainuoja apie 4000 litų.
Prieš skrisdami į Kubą informacijos bandėme ieškoti internete, klausinėjome saloje poilsiavusių draugų. Tačiau tik pabuvusi Kuboje supratau, kaip svarbu pasirinkti poilsiui tinkamą kurortą, nes nuo to priklausys, ką pavyks pamatyti ir kiek pinigų išleisite. Pavyzdžiui, Kubos Santjagas - kurortas, kuriame vienoje vietoje ir paplūdimiai, ir aktyvus gyvenimas. Tačiau čia ilsintis ir norint aplankyti salos sostinę Havaną teks skristi lėktuvu - kelionė su nakvyne dar papildomai kainuos apie 2000 litų vienam asmeniui.
Varadero kurortas - itin populiarus. Jame ne tik viskas vienoje vietoje, bet ir iki sostinės tik 150 kilometrų. Čia nesudėtinga išsinuomoti automobilį ir patiems pakeliauti po apylinkes. Užmiestyje ir autostradoje eismas neintensyvus ir paprastas. Kiek sudėtingiau Havanoje, tačiau atvykus į centrą automobilį už vieną pesą (tris litus) neribotam laikui galima palikti stovėjimo aikštelėje ir po sostinę pasivaikščioti pėsčiomis.
Pasižvalgyti po apylinkes - būtina
Dar viena populiari poilsio vieta - Cayo Coco. Tai sala prie salos. Į Cayo Coco Kubos vyriausybė yra nutiesusi maždaug septyniolikos kilometrų ilgio kelią vandeniu. Panašūs keliai jungia dar kelias mažas netoliese esančias salytes. Pavyzdžiui, Šventosios Marijos salą.
Kuo ypatingos šios salos? Joks išskirtinis gyvenimas jose nevyksta. Vietiniai čia neįsikūrę. Net turistus aptarnaujantys darbuotojai autobusais yra išvežami į artimiausią miestą Moroną. Tik nedidelis būrelis personalo apsistoja gana apleistose vilose. Daugiau>>
Rašyti komentarą