Žinomo žmogaus teisių gynėjo Sergejaus Kovaliovo teigimu, net sovietinio jungo prispausta Lietuva nepamiršo, kas yra laisvė. Neatsitiktinai ir dabar skiriamės nuo kitų posovietinių valstybių - esame tikri europiečiai.
Šiandien, Laisvės gynėjų dieną, už ilgalaikę nenuilstamą veiklą, kuri turėjo įtakos ne vienai valstybei, Rusijos disidentui S.Kovaliovui Seime bus įteikta pirmoji Laisvės premija. Šis įvertinimas žmogaus teisių gynėjui labai reikšmingas. Ypač todėl, kad apdovanojimą skyrė Lietuva - kraštas, su kuriuo jį ilgus metus sieja glaudūs ryšiai.
Apie disidentinę veiklą, ryšius su Lietuva, padėtį Rusijoje - „Lietuvos žinių“ interviu su Sergejumi Kovaliovu.
Sunku būti drąsiam
Tapote pirmuoju Laisvės premijos laureatu. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
Esu dėkingas. Būtent su tokiu jausmu Seime atsiimsiu šį apdovanojimą. Man jis labai reikšmingas, nes jį įteikia Lietuva. Čia turiu daug draugų, sėdėjau kalėjime. Mane neatsitiktinai teisė Lietuvoje. Tuomet mano redaguotoje „Dabarties įvykių kronikoje“ buvo specialus skyrius, skirtas įvykiams jūsų šalyje apžvelgti. Jis buvo sudaromas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ medžiagos pagrindu.
Mano ryšiai su Lietuva tam tikra prasme taip pat neatsitiktiniai. Kai dirbau universitete, palaikiau mokslo kontaktus su kolegomis iš Kauno medicinos instituto. Jauni lietuvių mokslininkai šiame institute buvo įsteigę specialų skyrių, kuris rengė ne gydytojus, o biologijos srities mokslininkus. Studentai stažuotis atvykdavo ir į Maskvą.
Kaip užsimezgė Jūsų kontaktai su lietuviais disidentais?
Daugiausia bendravau su dviem vaikinais, kurių vienas - Arimantas Raškinis. Jis - nuoširdžiai tikintis žmogus, per jį susipažinau su a. a. kunigu Juozu Zdebskiu. Tai buvo mano pirmasis disidentinio pobūdžio ryšys su Lietuva.
Kai tik išeidavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ rusų kalba, ją man atveždavo Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė. Kartais atvykdavo Sigitas Tamkevičius. Tekdavo imtis konspiracinių priemonių. Nijolė visuomet buvo išradinga. Tačiau gana greitai ėmėme susitikinėti nebe mano, o vieno mano draugo namuose. Pas mane važinėti tapo pavojinga, buvau sekamas.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ per pažįstamus korespondentus siųsdavome į užsienį. Ten buvo juntamas šio leidinio poreikis. Platindavome ir knygas. Pažįstamų žurnalistų paprašiau nuvežti jų į Čikagą - lietuvių emigracijos centrą.
Iš tų laikų tebemoku kelis lietuviškus žodžius ir frazes, pavyzdžiui, labas vakaras, labas rytas, laba diena, gero apetito, taip pat ir jums.
Esate ir visada buvote drąsus, tiesos siekiantis žmogus. Ar tai sunku? Daugiau>>
Rašyti komentarą