Komunistinės Šiaurės Korėjos pareigūnai patvirtino, kad balzamuotas mirusio lyderio Kim Jong Ilo kūnas bus prieinamas viešai apžiūrai. Taip šis ekstravagantišku gyvenimo būdu garsėjęs diktatorius taps vienu iš daugelio valstybių vadovų, kuriems neleista net po mirties liautis tarnavus grandioziniam – ir labai abejotinam – politiniam projektui. Neatsitiktinai istorijoje didžiausi viešo balzamuoto kūno demonstravimo šalininkai buvo komunistiniai režimai.
Egipto mumijos: nuo vargšų iki faraonų
Nors pastangos kuo geriau išsaugoti mirusiųjų kūnus buvo būdingos daugeliui Afrikos, Azijos ir netgi Naujojo Pasaulio senovės civilizacijų, garsiausias senovinio balzavimo pavyzdys šiuo metu, žinoma, yra Egipto mumijos. Senovinėje Nilo slėnio civilizacijoje balzavimas jau prieš daugiau nei 5 tūkstančius metų buvo neatsiejama pomirtinių ceremonijų dalis, tvirtai susieta su egiptiečių pomirtinio gyvenimo tikėjimu. Nuo didžiausių vargšų iki faraonų – visi siekė pereiti į kitą pasaulį kuo artimesnės natūraliai išvaizdai būklės.
Puikus pavyzdys balzamuotojams buvo sausame Egipto klimate vykstantys natūralūs palaikų mumifikavimo procesai. Juos buvo stengiamasi pagreitinti, šalinant vidaus organus ir naudojant įvairias druskas, aliejus bei kvapiąsias medžiagas. Galiausiai turtingiausių asmenų kūnai buvo vyniojami į ilgą lininę juostą, sutvirtintą dervomis. Tiesa, šiuolaikiniai mokslininkai įtaria, kad pastaroji priemonė daugiau kenkdavo, o ne padėdavo išsaugoti „natūralią“ numirėlio išvaizdą.
Didžiausią susidomėjimą naujausiais laikais kelia balzamuoti faraonų, tokių kaip Setis I, Ramzis II bei jaunasis Tutanchamonas, kūnai, leidžiantys kompiuterinėmis technologijomis ganėtinai tiksliai rekonstruoti jų išvaizdą.
Vis dėlto nė vieno faraono kūnas, kiek yra žinoma, nebuvo skirtas viešai apžiūrai. Netgi priešingai, Egipto valdovų kūnus stengtasi kuo geriau paslėpti, tokiu būdu tikintis apsaugoti nuo vagių. Ir būtent todėl beveik nepaliesto Tutanchamono kapo atradimas XX amžiaus pradžioje Vakaruose buvo sukėlęs didžiulį susidomėjimą.
Popiežiai: tarp stebuklo ir katastrofiškų nesėkmių
Nors pirmieji krikščionys laikėsi žydiškų laidojimo papročių ir vengė balzamavimo, medicininiai vėlyvųjų viduramžių atradimai sudarė sąlygas daugiau dėmesio skirti palaikų išsaugojimo problemai. XVII amžiaus antroje pusėje buvo atrastas būdas, kaip vietoje kraujo į numirėlio kraujagysles suleisti palaikus nuo irimo saugančių medžiagų. Ilgainiui balzamuotojų paslaugomis pradėjo naudotis ir Romos popiežiai, nors, kada tai įvyko, pasakyti sunku, nes dar prieš keletą amžių popiežių laidojimo apeigas gaubdavo paslaptis.
Vienas iš motyvų balzamuoti popiežių kūnus, ko gero, buvo tradicinis katalikų tikėjimas, kad išskirtinai lėtas kūno irimas po mirties yra Dievo malone įvykęs stebuklas, ir vienas iš šventumo požymių. Kadangi nebuvo garantijų, kad popiežių kūnai tikrai nepradės irti tokiu pat greičiu, kaip ir paprastų mirtingųjų palaikai, prireikdavo papildomo specialiai paruoštų specialistų įsikišimo.
Šventuoju paskelbtas popiežius Pijus X, vadovavęs katalikų bažnyčiai nuo 1903 iki 1914 metų, buvo pirmasis naujausiais laikais uždraudęs jį balzamuojant išimti vidaus organus. Pijaus X kūnas po mirties buvo paguldytas į stiklinį sarkofagą po vienu iš Švento Petro bazilikos altorių, kad tikintieji galėtų savo akimis pamatyti vieną labiausiai gerbiamų popiežių.
Tačiau popiežių balzamavimo istorijoje būta ir didelių nesėkmių. Viena didžiausių – bandymas oriai palaidoti prieštaringai vertinamo popiežiaus Pijaus XII (nuo 1939 metų iki mirties 1958 metais), dažnai kaltinamo netiesiogiai palaikius nacistinės Vokietijos politiką, palaikus. Jiems buvo pritaikytas neįprastas balzavimo metodas, pasiūlytas vieno italų gydytojo – esą toks pats, kokį patyrė ir nukryžiuoto Jėzaus Kristaus palaikai.
Balzamavimo procedūra buvo vykdoma popiežių vasaros rezidencijoje, Kastel Gandolfo rūmuose – kaip teigia liudininkai, neužtikrinus tinkamos aplinkos temperatūros. Tai, ko gero, buvo pagrindinė priežastis, kodėl ji baigėsi visiška nesėkme. Užbaigus darbus, Pijaus XII palaikai pradėjo gesti dar sparčiau nei įprasta, oda pajuodo, atitrūko nosis ir pirštai. Dėl to teko skubiai nutraukti viešą pašarvoto popiežiaus kūno lankymą. Labiausiai nepasisekė Vatikano šveicarų gvardiečiams, kurie pagal tradiciją privalėjo atlaikyti garbės sargybą. Jiems teko keistis gerokai dažniau nei įprasta, o mažiausiai vienas sargybinis apalpo, neatlaikęs patalpoje tvyrojusio siaubingo kvapo. Daugiau>>
Rašyti komentarą