JAV dienraštis „The New York Times“ išspausdino Šanchajaus Jiaotongo ir Pekino Tsinghua universitetų profesoriaus Danielio A.Bello straipsnį, kuriame autorius siūlo krizės apimtai Europai pasimokyti iš Kinijos, kad reikia ne bausti „nevykėlius“, o skatinti tuos, kuriems gerai sekasi.
Iš pirmo žvilgsnio Kinija atrodo labai centralizuotas monolitas. Skirtingai nei Europos miestai, kurie sugebėjo išsaugoti savo identitetą ir kultūrinius skirtumus nepaisydami viską niveliuojančios globalizacijos, Kinijos miestai - tarsi apvilkti vienoda uniforma.
Tačiau Kinija kur kas labiau panaši į Europą, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vertinant ekonominiu požiūriu, Kinija labiau primena trapią politinę sąjungą, sudarytą iš pusiau savarankiškų metropolijų, kurios kartais turi daugiau gyventojų už kai kurias Europos valstybes, nei centralizuotą visagalės centrinės vyriausybė valdomą šalį. Tarp Kinijos miestų vykstanti konkurencija - valstybės dinamiškumo pagrindas, nes šios metropolijos tarpusavyje varžosi įnirtingiau nei Europos valstybės.
Kinijoje urbanistinis bumas prasidėjo 8 dešimtmečio pabaigoje, kai pakrančių miestams eksperimento tvarka buvo leista imtis rinkos reformų. Šenženas - pirmoji „speciali ekonominė zona“ išaugo iš mažo žvejų miestelio į klestintį metropolį, turintį 10 mln. gyventojų. Netrukus rinkos reformų ėmėsi ir kiti Kinijos miestai, tad šiandien jie tarpusavyje konkuruoja išnaudodami mokesčių sistemos spragas ir viską, ką tik galima, taip stengdamiesi pritraukti kuo daugiau užsienio ir vietos investuotojų. Mažesni miestai specializuojasi atskirų produktų gamyboje, o didieji - išnaudoja savo mokslo ir kultūros potencialą. Visa tai ir leido taip greitai sukurti „ekonominį stebuklą“, kad pasaulis net amo neteko.
Bet šis stebuklas turi ir labai nepageidaujamą efektą - jis sukūrė prarają tarp turtuolių ir vargšų, taip pat tarp miesto ir kaimo. Kaimiečiai sudaro 54 proc. Kinijos, kurioje gyvena 1,3 mlrd. žmonių, gyventojų, t. y. jų yra tiek, kiek žmonių gyvena visoje Europoje. Bėda ta, kad jie verčiasi nepaprastai vargingai. Svarbiausia to priežastis - ūkininkų registracija, tai riboja migraciją į miestus. Negana to, valstybė pirmenybę teikia ne kaimo, o miestų plėtrai. Konkurencija tarp miestų labiausiai švelnina šią susidariusią gilią prarają, nes jau daugiau kaip dešimt metų Kinijos vyriausybė leidžia miestams patiems eksperimentuoti ieškant būdų šiai prarajai sumažinti.
Labiausiai diskutuotinas vadinamasis Čongčingo modelis, nes šiam miestui vadovauja kylančia politikos žvaigžde laikomas partijos sekretorius Bo Xilai. Čongčingas, kuriam priklauso net 33 mln. žmonių, gyvenančių Austrijos dydžio teritorijoje, vadinamas didžiausiu Kinijos miestu. Tačiau 23 mln. jo gyventojų registruoti kaip ūkininkai. Iš jų 8 mln. jau persikėlė į labiau urbanizuotas vietas, kur galima rasti darbo. Negana to, manoma, kad visą šį dešimtmetį kasmet emigruos dar po milijoną žmonių.
Čongčingas parengė milžinišką valstybės subsidijuojamų namų statybos projektą. Šiuose namuose turėtų apsigyventi 30-40 proc. šios teritorijos žmonių. Jos vadovai leido kaimiečiams registruotis miestiečiais ir po trejų metų jie turės tokią pačią teisę į mokslą, sveikatos apsaugą bei pensijas kaip ir miesto gyventojai. Yra tik viena sąlyga - šie kinai turi atsisakyti ne tik registracijos kaime, bet ir nuosavybės teisės į tą mažytį žemės plotelį, kuris jiems priklausė.
Nors Čongčingo modelis Kinijai daro didžiausią įtaką, jam yra ir alternatyva. Tai Sinčuano provincijos didžiausias miestas Čengdu, turintis 14 mln. gyventojų, iš kurių pusę sudaro kaimiečiai. Čengdu modelio privalumas tas, kad šią teritoriją lengviau valdyti. Tai vienintelis Kinijos miestas, kuriame ne tik sparčiai auga ekonomika, bet ir kuris per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį sugebėjo sumažinti pajamų prarają tarp miesto ir kaimo gyventojų.
Čengdu labiau stengiamasi gerinti gyvenimą kaimo vietovėje, nei skatinti kaimiečių migraciją į miesto teritoriją. Šio miesto valdžia skiria 30 proc. savo pajamų kaimams, kad jų gyventojai galėtų užsidirbti didesnius atlyginimus ir naudotis švietimo, kultūros bei sveikatos apsaugos įstaigomis. Todėl kaimo teritorijoje atsirado daug mažų įmonių, kurios gamina populiarias Sinčuano dešreles su čili pipirais. Daugybė ūkininkų išnuomoja savo žemę, pasilikdami sau nuosavybės teisę, o patys įsidirbina besikuriančiose įmonėse. Taip trečdalis ūkininkams priklausiusios žemės virto gana efektyviai veikiančiu agropramoniniu kompleksu, tai leido 90 proc. kaimo gyventojų naudotis medicinos paslaugomis, be to, valdžia įvedė pakankamai suprantamą sistemą, kaip užsidirbti pensijai. Kaimo mokyklos buvo pertvarkytos taip, kad jų mokiniai galėtų tęsti mokslą miesto mokyklose, o kaimo mokytojai siunčiami tobulintis į miestus.
Tokia politika leido skurdiems kaimo gyventojams lengviau susirasti darbą, o pakilęs gerovės lygis padidino jų perkamąją galią, dėl to užfiksuotas spartus vartojimo augimas visoje Kinijoje. 2012 metais Čengdu greičiausiai taps pirma didele Kinijos teritorija, kurioje bus ištrinta ryški riba tarp miesto ir kaimo, o provincijos gyventojai galės keltis gyventi į bet kurį pasirinktą miestą.
Čengdu pavyko todėl, kad negailėta pastangų konsultacijoms ir stengiantis atplėšti nuo dugno pačius skurdžiausius kaimiečius, jiems išsaugota nuosavybės teisė. Priešingai nei Čongčingas, kuris panašių rezultatų pasiekė perkėlinėdamas gyventojus, Čengdu modelis leido „švelniai“ ir efektyviai mažinti pajamų prarają, tai galėtų tapti kelrodžiu visai Kinijai, kaip Šendženo modelis tapo pavyzdžiu rinkos reformoms.
Žinoma, tarp šių teritorijų esama esminių skirtumų. Čengdu žemė daug derlingesnė, o klimatas švelnesnis, palyginti su Čongčingu, kur atšiaurios žiemos ir tvankios vasaros. Gyvenimas Čengdu lėtesnis nei Čongčinge, net čili pipirai jame ne tokie aštrūs, kas rodo, kad kas pavyksta vienur, gali virsti pralaimėjimu kitur.
Kinijoje sprendimus priima visos šalies vyriausybė, tačiau teritorijoms paliekama teisė atsižvelgti į vietos ypatumus ir, žinoma, konkuruoti tarpusavyje. Su tokia sistema praverstų susipažinti ir Europos lyderiams. Europos Sąjunga turėtų ne tik bausti „nevykėlius“, kaip šiandien daroma Graikijoje, bet ir skatinti „laimėtojus“, taip duodama pavyzdį visai Bendrijai.
Rašyti komentarą