Šeštadienį, sausio 14 dieną, Lietuvos rusų dramos teatras pakvies į Jono Vaitkaus muzikinį spektaklį „Eglutė pas Ivanovus“ pagal rusų absurdo meistro, „oberiuto“ Aleksandro Vvedensio pjesę.
Per repeticijos pertrauką Auklę vaidinantis aktorius Valentinas Novopolskis treniravosi su kirviu. Pirmojo veiksmo pradžioje jam teks nukirsdinti neklaužadą ir keikūnę Sonią Ostrovą (Julija Krutko/Liuda Vanagėlis). Šitaip prasidės istorija, kuri, pasak režisieriaus J.Vaitkaus, paženklina visą praėjusį šimtmetį. „Žinodamas, kokia buvo mūsų istorija ir kokios istorijos dedasi mūsų dienomis, supranti, jog „Eglutė pas Ivanovus“ - tiesiog pranašiškas kūrinys. Juo pažymėtas tarpsnis nuo 1905-ųjų revoliucijos (ir A.Vvedenskio gimimo 1904 metais - aut.) iki imperijos griūties. Trumputė pjesė yra labai sunkaus, krauju ir prievarta permirkusio šimtmečio santrauka. Tačiau kūrinys meniškas ir poetiškas“, - teigė spektaklio kūrėjas.
Lietuvoje originalo kalba A.Vvedenskio pjesė statoma pirmą kartą. Muzikinis vaidinimas bus rodomas su titrais, į lietuvių kalbą kūrinį yra išvertęs rašytojas Sigitas Parulskis. Pačiam režisieriui tai jau ketvirtasis „Eglutės pas Ivanovus“ „statymas“.
Šeimos griūtis
J.Vaitkus „beriuto“ kūrinyje taip pat įžvelgia ir šeiminę dramą, šeimos institucijos griūtį. „Prisiminkime fotografijos pradžią, nuotraukas, kuriose sėdi tėvas, motina, vaikai jiems ant pečių padėję rankas. Ir pažiūrėkime, kaip tas šventumas fotografijoje iškrypo, tapo juoda pornografija, - sakė režisierius. - Atkreipkite dėmesį, pjesėje kalbama apie Puzyriovų šeimą, tačiau visi jų vaikai - skirtingomis pavardėmis. Pamąstęs supranti užuominą apie totalinį ištvirkimą, šeimos griūtį.“
Spektaklio scenografas ir kostiumų dailininkas Jonas Arčikauskas pjesės veiksmą „patalpino“ erdvėje, iš kurios išguitas bet koks sakralumas: iki maksimumo padidinta scenos gelmė - žiūrovai žvilgsniais remia pastato galą, apnuogintos juodos sienos - vamzdžiai, radiatoriai. Ant karnizų sukrautos pagalvės, suprask, debesėliai. Scenoje juda ratuota baidyklė - didžiulis stalas, kažkuo primenantis giltinės peilį. Masinio žudymo mašina, pjaunanti kartą po kartos? „Man svarbi erdvinė samprata, „kataraktinis“ erdvės pajutimas, - sakė scenografas. - Nukrenta klasikinio teatro paskliautės, kulisai: nebelieka nieko, jų nebereikia.“
50 aktorių
Regis, visas teatro personalas, kiekvienas trupės narys užimtas naujuoju J.Vaitkaus spektakliu. Derinamas garsas, šviesos, muzika, į sceną gabenamas rekvizitas. Bruzdesys, krebždesys, šurmulys. Išties pastatyme vaidina ir dainuoja penkiasdešimties aktorių komanda. Joje - ir nauji veidai. Į Rusų dramos teatro sceną pirmąkart žengs ukrainiečių aktorė Jevgenija Gladij, J.Vaitkaus filme „M.K.Č. Zodiakas“ vaidinusio Grigorijaus Gladijaus dukra. Dar vienas šioje scenoje iki šiol nematytas svečiais - ilgametis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius ir režisierius Valerijus Jevsejevas. Žiūrovai scenoje taip pat išvys režisieriaus J.Vaitkaus kino aktorių kurso studentus bei dainininkę Mildą Arčikauskaitę. Pamokyti aktorius dainavimo režisierius pakvietė šios srities specialistus - dirigentą Vytautą Lukočių ir jo auklėtinę, sopraną Nelę Kovalenkaitę. Jiedviem prireikė trijų mėnesių, kol aktoriai pajuto galį žengti į muzikinio spektaklio sceną. V.Lukočius ne tik dirbo „prie“ pastatymo, bet ir gavo vaidmenį. „Vaidmens neprašiau, jis man pats nukrito. Režisieriui patiko mano kreivos kojos, pliktelėjusi galva. Tikau į dirigentus, tad paėmė“, - juokavo muzikas. Šio žmogaus buvimas svarbus aktoriams, jie tvirčiau jaučiasi scenoje. „Mano funkcija „organizacinė“, kad jie laiku pradėtų dainuoti, pataikytų į ritmą“, - atskleidė V.Lukočius.
Šventas idiotizmas
“Pradėkime nuo peradžių“, - per repeticiją tarsteli J.Vaitkus. Į sceną išeina dirigentas V.Lukočius. Atsistoja prie pulto, nukabinėto šaukštais. Pakelia rankas, suskamba spektaklio uvertiūra: regis, girdi praskrendant Richardo Wagnerio valkirijas, tačiau netrukus jas išbaido bažnytinis giedojimas, galiausiai pasigirsta sovietinis romansas, primenantis Leonido Gaidajaus komedijas. Apsidairęs žiūrovų salėje, pamatai netoliese sėdintį spektaklio kompozitorių Algirdą Martinaitį. Prieš metus režisierius paprašė jo parašyti kelis kūrinius būsimam pastatymui. Ilgainiui abu supratę, jog pjesė gana imli muzikinei interpretacijai. Išties net ir pasakotojo žodžiai, autoriaus remarkos J.Vaitkaus spektaklyje yra išdainuojami. „Siekiau susieti skirtingą muzikinę tematiką. Pjesės medžiaga „išsidriekusi“ nuo Odesos iki Peterburgo, tad vienu iš sluoksnių tapo „kabakinė“ muzika. Kitas dėmuo - sakralusis. Viską sudėjus gaunama kvailybės muzika, toks šventas idiotizmas, - aiškino A.Martinaitis. - Medžiagą rinkau labai kruopščiai, nusitaikiau į griežtesnes arijų, chorinio dainavimo formas, prestižiškumą. Dailininkas išplėtė scenos erdvę, kad joje skambėtų muzikinė didybė, o už jos slapukaudama slankiotų kvailybė, idiotizmo apraiškos.“
Paneigęs tikrovės kultą
Uždanga šiek tiek pakyla, uvertiūra baigta. Ką ji priviliojo? Į avansceną išrieda trys luošiai. Po Antrojo pasaulinio karo tokių nutrauktomis galūnėmis buvo pilnos gatvės, stotys, turgūs. Neverta konkretizuoti - sužalotųjų į gatves išmesdavo visi XX amžiaus karai, visos revoliucijos. „Norisi, kad į teatrą ateitų žiūrovai, išsaugoję bent žiupsnelį istorinės atminties, bent minimaliai pasidomėję autoriumi bei jo laikmečiu“, - sakė J.Vaitkus.
A.Vvedenskis (1904-1942) - rusų poetas absurdistas, OBERIU judėjimo pradininkas - gimė Sankt Peterburge inteligentų intelektualų šeimoje. Dar gimnazijoje pradėjo kurti eiles. Studijavo teisę Petrogrado universitete, lankė paskaitas Rytų fakulteto kinų skyriuje. Trečiojo dešimtmečio pradžioje susidraugavo su Daniilu Charmsu, 1927 metais įkūrė literatūrinę teatrinę grupę OBERIU (Realaus meno sąjunga). „Oberiutai“ poetine išraiška pranoko daugelį senųjų literatūros korifėjų, keturiais dešimtmečiais aplenkė Europos absurdo teatrą, atsiradusį Prancūzijoje. „Oberiutų“ estetikos principas - atsisakymas mėgdžioti realybę. Tikroviškumo kultą, kurį sukūrė senoji, o vėliau perėmė sovietinė dramaturgija, „oberiutai“ griežtai neigė (“nėra nieko melagingesnio už tikrovės mėgdžiojimą“).
Pagrindinė OBERIU viešo egzistavimo forma buvo performansai. 1931 metais A.Vvedenskis buvo įskųstas ir suimtas kartu su kitais oberiutais, 1932 metais ištremtas į Kurską, vėliau gyveno Vologdoje, Borisoglebske. 1941 metų rugsėjį A.Vvedenskis vėl buvo suimtas ir apkaltintas „kontrrevoliucine agitacija“. Artėjant vokiečių kariuomenei, kalinių traukiniu buvo vežamas iš Charkovo į Kazanę, pakeliui mirė nuo ligos. Kur palaidotas - nežinoma. Pjesę „Eglutė pas Ivanovus“ A.Vvedenskis parašė 1938 metais.
Dmitrijaus Matvejevo ir Ritos Stankevičiūtės nuotraukos
Rašyti komentarą