Prieškario Lietuvos šviesuolių Vileišių palikuoniui biologui Gediminui Tursai daug metų teko rengti medžiokles mūsų šalies vadovams ir jų svečiams.
Tarp medžiotojų sklando legendos apie G.Tursą: esą jis taiklumu nenusileidžia garsiajam šauliui Viliui Teliui, o iššauti sugeba tuo pat metu, kai šautuvo nuleistuką paspaudžia kitas medžiotojas - nesuprasi, kas šovė.
G.Tursai kaip „buržuazinių nacionalistų“ įpėdiniui, turinčiam įtakingų giminių Vakaruose, buvo uždrausta stoti į komunistų partiją ir daryti karjerą, tačiau be jo paslaugų neapsieidavo sovietmečio Lietuvos vadovai ir jų svečiai per medžiokles.
Sovietinis saugumas (KGB) G.Tursa nepasitikėjo, tačiau jam teko sutikti, kad šis žmogus būtų greta labiausiai saugomų valstybės veikėjų, kai šie užsimanydavo pramogauti miške.
Mamos pamokos
G.Tursos senelis - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, prieškario visuomenės ir politikos veikėjas bei „Lietuvos žinių“ dienraščio įkūrėjas ir redaktorius Jonas Vileišis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis buvo vidaus reikalų, vėliau - finansų ministras, Lietuvos atstovas JAV, 10 metų ėjo Lietuvos laikinosios sostinės Kauno burmistro pareigas.
1940 metais SSRS okupavus Lietuvą, netrukus iš Vileišių giminės buvo represuota apie 20 žmonių, tarp jų ir vyriausioji J.Vileišio duktė, Paryžiuje aukštąjį išsilavinimą įgijusi Vytauto Didžiojo universiteto skaityklos vedėja ir rektoriaus prof. Mykolo Biržiškos padėjėja Birutė Vileišytė-Tursienė bei jos vyras inžinierius Karolis Tursa.
Pastarasis buvo atskirtas nuo šeimos ir įkalintas lageryje, o B.Vileišytė-Tursienė su vaikais - septynerių Gediminu ir vienerių metų Reda buvo ištremti į Altajaus kraštą. Sukrėstas šių įvykių J.Vileišis netrukus mirė.
Tad G.Tursos didžioji vaikystės dalis prabėgo Sibiro tremtyje. „Atsisveikindama su namais Vilniuje, mama pasiėmė Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslą. Jį išsaugojome per visus negandų metus, saugau jį savo bute ir dabar. Gali būti, kad jis padėjo mums išsaugoti gyvybę, ir nuo tada aš tikiu aukštesnėmis jėgomis. Pavyzdžiui, kai mus, tremtinius, plukdė barža Obės upe, aš, vaikas, įkritau į vandenį. Mama, nepaisydama, kad pati gali nuskęsti, puolė į vandenį ir mane išgelbėjo. Kitas stebuklas atsitiko vėliau, kai mano sesutė susirgo kokliušu. Reda taip smarkiai kosėjo, kad net duso, atrodė - numirs. O gydytojo arti nebuvo. Tada mudu su mama stipriai pririšome ją prie rogučių, mama įsikinkė į jas ir per pūgą išbrido į Barnaulą, iki kurio buvo 40 kilometrų. Šiaip taip pasiekė ligoninę, perdavė Redą medikams, o pati nualpo. Kai atsigavo, teko keliauti atgal“, - sunkias dienas prisiminė G.Tursa.
Tą kelią per taigą iki Barnaulo ne kartą su mama teko įveikti ir jam. „Prisimenu: einame ir mama man pasakoja, koks tolerantiškas buvo mano senelis. Tame kaime, kur mus ištrėmė, darbams buvo atvežta vokiečių belaisvių. Rusai jų nekentė, nes daug kaimo vyrų žuvo fronte. Vaikai vadindavo tuos belaisvius fašistais, net mėtydavo į juos akmenis.
O mama apie tuos vokiečius tada taip kalbėjo: „Nelaimingi žmonės, nekalti, kad kariauti juos išvarė. Ir mūsų senelį norėjo sušaudyti, bet jis pabėgo“, - pasakojo G.Tursa. - Barnaule gavome šiek tiek maisto. Kai grįžome, mama liepė man nunešti keletą bulvių tiems belaisviams. Kai pribėgęs padaviau, vokiečio akyse pasirodė ašaros...“
Tado Ivanausko globoje
Po šešerių metų vargo Sibire B.Vileišytė-Tursienė nusprendė su vaikais bėgti iš tremties atgal į Lietuvą, Kauną, kur ligi tol gyveno. Su savimi pasiėmė tą patį Marijos paveikslą. Kelionė į gimtinę buvo ilga ir pavojinga, tačiau - vėl pasisekė. Kaune juos priglaudė geri žmonės - Julija Matijošaitienė su dukterimi Meile Lukšiene, kuri vėliau tapo garsia pedagoge. Daugiau>>
Rašyti komentarą