Švenčių dienomis teko girdėti tikrai neįprastai daug palinkėjimų sveikatos ir ištvermės. Pirmą kartą tai išgirdęs tik suklusau, bet kai šie palinkėjimai ėmė kartotis, supratau, kad neatsitiktinai. Sutikęs keletą kitų aktyviai visuomenės gyvenime besireiškiančių bendraminčių - jaunų ir vyresnio amžiaus, išgirdau tą patį: daugelis girdėjo panašius linkėjimus. Kodėl viso to linkima mums?
Žmonės, kurie jau prarado viltį, kad Lietuvoje kas nors gali pasikeisti į gera, linki bent ištvermės ir sveikatos tiems, kurie tiki, jog dar ne viskas prarasta. Ir stengiasi kitiems įkvėpti viltį. Visa tai kontrastuoja su valdančiųjų politikų ar jų rėmėjų kalbomis, esą Lietuvoje dalykai dar neatrodo blogai, o jeigu ir yra problemų, tai tik dėl to, kad rinkos ir ekonomika visame pasaulyje grimzta į naują recesiją. Opozicinės partijos bet ką, kas vyksta Lietuvoje, tapo juodai. Jos nori ateiti į valdžią. Žmonių linkėjimai visuomenininkams sveikatos ir ištvermės iškrinta iš šio partijų tarpusavio kovų lauko. Žmonės supranta, kad ir vieni, ir kiti politikai, tiek esantys valdžioje, tiek ir buvę joje, prieš tai valdę ar valdantys Lietuvą ne tik šalies mastu, bet ir savivaldybėse, sukūrė Lietuvoje tokią sistemą, kurią įveikti yra ne lengviau nei tą, sovietinę.
Todėl mūsų kraštą kankina ne tik ekonominės ir socialinės problemos, beje, didesnės nei daugelyje kitų Europos Sąjungos (ES) valstybių. Ekonomika anksčiau ar vėliau atsistos ant kojų, o masinė lietuvių emigracija, kuri vyksta ne tik dėl tų ekonominių sąlygų, kerta mūsų valstybės gyvybingumui mirtiną smūgį.
Didelį iššūkį mūsų valstybės likimui kelia išsiplėtojęs įvairiais lygiais neteisingumas, žmogaus bejėgiškumas prieš turinčiuosius galią ir įtaką šioje valstybėje, o pastarųjų - ir nebaudžiamumas. Teisėsauga jau drįsta mesti pirštinę baltosioms apykaklėms savivaldybių lygmeniu, bet be visuomenės paramos aukščiau tirti nenori. Į neviltį žmones stumia ir milžiniškas, niekur kitur ES nebūdingas valdžios uždarumas nuo visuomenės ir ne pirmus metus labai prasta valdžios kokybė, kai giminės ir artimieji dažnai svarbesni nei kompetentingi, turintys tvirtą poziciją žmonės. Tvirtos pozicijos valstybės tarnyboje nereikia. Nereikia ir tvirtų, pilietiškų žmonių, kurie jau traukiami į teismą už tai, kad panoro išgirsti, kas bus miesto seniūnu.
Sunku net patikėti, kad visa tai vyksta valstybėje, kurią atkūrė tauta, Sąjūdžio metais buvusi pavyzdžiu visam pasauliui, kaip galima tapti savo likimo šeimininkais. Norėdami suvokti, kas atsitiko Lietuvoje mums visiems, kas nutiko mūsų valstybei, turime atsakyti į klausimą, kas įvyko per tuos metus po sausio 13-osios įvykių ir rugpjūčio Kremliaus pučo, kad laisvi žmonės, negailėję savęs kovoje už tautos laisvę, palaikę vienas kitą, aukojęsi dėl visai nepažįstamų žmonių, valstybei įtvirtinus savo nepriklausomybę bei pripažintai viso pasaulio, staiga ėmė rūpintis kiekvienas tik savimi, lipti vienas kitam per galvą, o tie, kurie to nedarė ir vis dar idealistiškai mąstė apie Lietuvą, savo valstybėje tapo baltomis varnomis, keistuoliais ir buvo valstybės nuskriausti, kai imtas dalyti jos turtas, o žemė ėmė „skraidyti“.
Idealistai, kurie atėjo su Sąjūdžiu, siekdami gražesnės, teisingesnės Lietuvos, buvo nustumti į šalį kai kurių savo bendražygių, suvokusių, kad valdžia tai gera galimybė pasipelnyti. Šie greitai rado bendrą kalbą su sena sovietine nomenklatūra ir kartu padėjo pagrindą sistemai, kurios kertiniais stulpais tapo „prichvatizacija“ ir žemės (ne)grąžinimas. Ji dar sustiprėjo, kai į valdžią grįžo tie, kuriuos Sąjūdis lyg jau ir buvo pašalinęs iš kelio. O kad tauta, būdama šoko būsenos, neatsipeikėtų, žingsnis po žingsnio buvo priimta įstatymų, kurie užkirto galimybę piliečiams dalyvauti savo valstybės valdyme nacionaliniu lygiu ar savivaldybėse, pavedant visa tai beveidžiams partijų sąrašams. Dar vėliau į valdžią įžengė jaunesnė karta politikų, ne mažiau išalkusi pinigų.
Iš visuomenės buvo atimta ir teisė dalyvauti įgyvendinant teisingumą, nors šią teisę užtikrino net sovietiniai įstatymai. Kitas klausimas, kad tada ši teisė buvo iškreiptai naudojama. Žingsnis po žingsnio dirbantys inteligentai buvo įtikinti neįsitraukti į visuomeninį gyvenimą, pasiūlius jiems geriau galimybę prisidurti prie atlyginimo, dalyvaujant įvairiuose projektuose, daugiausia iš ES lėšų. Institucijoms, kurios Sąjūdžio metais buvo tautos proto, moralės balsas, tokioms kaip kūrybinės sąjungos ar Mokslų akademija, buvo suduotas didžiulis finansinis smūgis. Kultūros fondas ir „Žinijos“ draugija buvo sunaikinti, todėl šiandien Lietuvoje tik visuomenininkams paliktas rūpestis, kaip skleisti tautišką, pilietišką balsą visoje valstybėje.
Kodėl? Negi to mūsų valstybei nereikia? Negi net minėdami Sausio 13-ąją girdėsime tik gražias valdžios kalbas apie pasiaukojamą laisvės gynimą, bet nebus sugebėta pakelti akių į mūsų realybę, suvokiant, kad po to laisvas žmogus Lietuvoje buvo negailestingai trypiamas. Įvairių valdžių. Ne tik šios.
Krokodilų ašaras primena kalbos apie tai, kad visuomenė, piliečiai Lietuvoje yra neaktyvūs, ir apgailestavimas, kad žmonės bėga iš šalies, kurią prieš 21 metus gynė. Dar, matyt, gerokai iškreipiami ir emigracijos skaičiai, kad jie neatrodytų tokie žiaurūs. Prisimename, kaip prezidentė pareiškė, jog šalyje negali nebūti trijų milijonų gyventojų, ir Statistikos departamentas, kaip senais laikais, netrukus atraportavo, kad iš tikrųjų trys milijonai dar yra.
Apie visa tai ne gana tik rašyti ir kalbėti, bet kol kas visuomenininkai kitų priemonių neturi. Po kiekvieno renginio tenka išklausyti neviltimi ir netikėjimu dvelkiančias žmonių pastabas, kad Lietuvoje jau nieko pakeisti negalima. Nors tai sakoma dažnai iš visos širdies, nesuvokiama, kiek valios, ištvermės visuomenininkui vėl reikia sukaupti, kad nemestų pradėtų darbų. Visuomeninei veiklai reikia skirti nemažai laiko, o tai nesuderinama su dideliu krūviu darbe, kur galėtum uždirbti pakankamai šeimos pragyvenimui. Tai ypač svarbu krizės metais. Todėl dažnai ši veikla palydima artimų žmonių priekaištų, esą dirbi ne tai, ką galėtum, nors labai džiaugiesi, sulaukęs ir palaikymo. Ne vienas straipsnis rašomas naktį, kai kita veikla negalima, o tai irgi reikalauja savo. Pridėkime dar labai dažną valdžios spaudimą, intrigas ir asmeniškumus visuomenininkų gyvenime, ne mažesnius nei santykiuose tarp politikų, ir suvoksime, kodėl tie žmonės, kurie siekia aktyvesnio visuomenės gyvenimo, netenka sveikatos ir keliauja Anapilin.
Ne kartą girdėjau kitų žmonių klausimą ir pats jį kėliau sau: tada kam viso to reikia? Atsakymas paprastas, tik nežinau, ar visi jį supras. Visuomeninis gyvenimas yra labai svarbi valstybės gyvenimo sritis, galinti pažaboti valdžios savivalę ir paskatinti žmones jaustis savo valstybės šeimininkais. Viso to Lietuvoje nėra, todėl tai labai svarbu sukurti. Kokiu keliu einant tai bus padaryta, visuomeniniu ar politiniu, nesvarbu. Svarbus pats rezultatas.
Atgimimo metais negailėjome savęs, bet dabar gyvename nepriklausomoje valstybėje. Negi ir dabar to pasiryžimo reikia? Negi kyla nauji pavojai ir užaugo naujas Drakonas, kurį reikia vėl įveikti? Reikia. Ir galėtų trūkti labai nedaug, kad visuomenininkai nebedaužytų savo sveikatos į tvirtais šarvais apaugusią sistemą. Reikia tik visų mūsų suvokimo, kad valstybė neišgyvens, jeigu žmonės ja nepasitikės. O tada būtų labai natūralu pereiti prie realių darbų, dedant teisinius pagrindus visuomeniniam gyvenimui sukurti. Aktyvi visuomenė neabejotinai prisidėtų ir prie neteisingumo įveikimo mūsų šalyje.
Anksčiau ar vėliau žmonės Lietuvoje prabus, kaip ir kituose kraštuose. Bet ar prabus ne per vėlai? Todėl negaila sveikatos, kad tai įvyktų dar laiku. Juk jeigu augant vidiniam žmonių nepasitikėjimui savo valstybe, ji vėl būtų lengvai sugriauta iš šalies, geriau būtų to nematyti, o jeigu ji, kaip aš tikiu, vis dėlto laiku sugebės atsistoti ant kojų, širdis galės būti rami ir džiaugtis, kad padarei, ką galėjai, griaudamas abejingumą ir žadindamas mūsų viltį.
Rašyti komentarą