Sveikatos mokslas geba apskaičiuoti, kokia išlaidų našta tenka valstybei už tam tikros ligos gydymą arba kiek visuomenė netenka, kai jauni, aktyvūs žmonės nebegali dirbti ar tiesiog pasitraukia – nusižudo. Pagal šiuos rodiklius depresija aplenkia visas kūno ir psichikos ligas.
Štai kodėl kiekvienas mūsų turėtų mokėti ją atpažinti ir laiku kreiptis į gydytojus arba padėti tai padaryti artimiems, pažįstamiems žmonėms. Ir vaikams. Dar prieš dvidešimt metų manyta, jog tik suaugusieji serga depresija, dabar žinoma, jog ši liga neaplenkia vaikų. O kas blogiausia, ligos simptomus dar sunkiau atpažinti vaikams nei suaugusiesiems, nes depresija mėgsta dangstytis daugybe įvairiausių kaukių. Kaip jas atpažinti? Ar yra „skiepų“ nuo depresijos? Apie tai – pokalbyje su Vilniaus universiteto profesoriumi, vaikų ir paauglių psichiatru Dainiumi Pūru.
Kokia rimta liga depresija, daugeliui šis faktas yra žinomas. Tačiau kokie yra jos simptomai, kaip suprasti, kad pats ar artimasis kenčia nuo šios ligos?
Depresiją atpažinti – kartu ir paprasta, ir sudėtinga. Jos požymiai yra gerai žinomi, iš kitos pusės, nėra nė vieno specifinio depresijos požymio. Ši liga atpažįstama iš komplekso nusiskundimų ar simptomų. Juos nustatyti privalo specialistas, bet įtarti, atpažinti ją turi kiekvienas mūsų. Jei stebime artimą žmogų, vienas pagrindinių depresijos simptomų yra sutrikęs darbingumas, toks žmogus yra nedarbingas, – atsakė D. Pūras, viešosios įstaigos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ ir nevyriausybinės organizacijos Žmogaus teisių stebėjimo institutas valdybos pirmininkas. –
Su šia liga yra susiję du kraštutinumai: nediagnozuojama depresija, kai ji yra, ir diagnozuojama, kai jos nėra. Šie kraštutinumai yra būdingi ir kitoms medicinos sritims, ne tik psichiatrijai. Svarbiausia nediagnozuoti ir negydyti depresijos, kuria žmogus neserga. Paprastas pavyzdys – tingintis eiti į paskaitas ar ryte keltis žmogus sako: „Man – depresija.“ Tai yra per daug supaprastintas ligos požymis.
Depresija yra tokia „duobė“ žmogaus gyvenime, į kurią jis įkrenta mažiausiai kelioms savaitėms, o dažnai – ir keliems mėnesiams. Jei žmogui būna liūdna ar per dieną keliskart pasikeičia nuotaika, sakoma, kad jis yra linkęs į depresiją. Tačiau dažniausiai taip nėra. Depresija yra rimta liguista būsena, kuri turi kelis ar keliolika dvasinių (psichinių) ir kūniškų požymių.
Pastaraisiais metais sakoma, kad depresija slapstosi, ji pakeitė rūbą, užsidėjo kaukę, todėl ją sunku diagnozuoti. Depresija dažnai pasireiškia kūniškais negalavimais, jie gali būti patys įvairiausi. Gydytojai ieško ligų, bet neranda jokių specifinių vidaus organų pakitimų. Žmogus gali skųstis širdies srities, galvos skausmais, kvėpavimo sutrikimais. Tada galima įtarti, kad už šių simptomų slepiasi depresija.
Prieš du šimtus ar šimtą metų mokslininkai aprašinėdami depresiją pagrindiniu jos požymiu išskirdavo melancholiją ir sustingimą, žmogus tarsi sustingdavo vadinamojoje vežiko pozoje. Depresija užslopindavo visą žmogaus psichiką ir motoriką (judėjimą). Tokių atvejų dabar nematome, bet tai nereiškia, kad neliko depresijos. Jos atvejų diagnozuojama daugiau nei praeityje.
Nors depresija dabar slepiasi po įvairiomis kūniškomis kaukėmis, visiems depresijos atvejams būdingas vienas bendras požymis – gyvenimo kokybės sumažėjimas. Žmogus tai, priklausomai nuo savo išsilavinimo, įvardys vis kitaip, bet tai reikš, kad jis nejaučia gyvenimo džiaugsmo. Tada sutrinka ne tik darbingumas, bet apskritai žmogus negali bendrauti, susikaupti ir mokytis ar dirbti. Sutrikęs miegas yra vienas iš būdingų depresijos požymių. Sergantis sunkia depresijos forma žmogus jaučia dvasinį skausmą, todėl ima galvoti, kaip nutraukti šią kančią. Kuo sunkesnė depresija, tuo didesnė tikimybė, jog bus siekiama nusižudyti.
Tai suprasti depresija nesirgusiam žmogui yra sunku, bet sunkiai sirgdamas šia liga, žmogus viską vertina juodai. Jis praeityje prisimena viską, kas jam nepavyko. Dabartį irgi vertina neigiamai, dėl depresijos jis negali mokytis, draugauti, išnyksta poreikis emociniam, seksualiniam bendravimui, tada jis save vertina taip: „Esu tuščia vieta.“ Jo depresyvi logika sako, jog ateitis atrodo klaiki: ir pats kankinsiuosi, ir kankinsiu kitus, būsiu našta kitiems (nesvarbu, kad artimieji teigia priešingai). Tada jis artėja prie, jam atrodo, logiškos išvados: savižudybė nutrauks ir jo, ir artimųjų kančias. Tai yra sunkiausi depresijos atvejai, lengvų depresijų formų yra daugiau. Apskritai nėra dviejų vienodų depresijų atvejų, tik vadovėlyje tokių gali būti, o ne realiame gyvenime.
Depresijos simptomų rinkinys kiekvienam gali būt skirtingas, tačiau tam tikros būsenos trukmė gali perspėti apie galimai rimtą susirgimą? Tai leistų suprasti, kad pasikeitimus žmoguje sukėlė ne konkretus įvykis?
Kuo ilgiau tęsiasi sutrikusio darbingumo būsena, tuo didesnė tikimybė, kad tai yra ne šiaip negalavimas. Sveikas protas visada siekia ieškoti priežasčių. Sakykime, mūsų artimas žmogus liūdi, todėl bandome tai paaiškinti, „pritemdami“ prie tam tikro įvykio jo gyvenime: neišlaikė egzamino, išsiskyrė su draugu. Specialistai šiuo atveju galvos atvirkščiai, sukeis priežasties ir pasekmės ryšius.
Dabartinis mokslas sako, jog sunki depresija yra labiau medicininis reiškinys, nulemtas tam tikrų subtilių sutrikimų centrinėje nervų sistemoje. Tai reiškia, kad tam tikriems žmonėms per gyvenimą lemta patirti vieną ar kelis depresijos epizodus. Kai žmogui įvyksta toks epizodas, tada jis ir egzamino neišlaiko, ir su draugais susipyksta ar išsiskiria, dar visokių bėdų nutinka, nes jis yra nepajėgus dirbti, bendrauti. Priežastis ir pasekmė vienas kitą gilina ir taip žmogų įsuka į uždarą ratą. Daugiau>>
Rašyti komentarą