Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriui Vyčiui Čiubrinskui šiuolaikinė lietuvių migracija neatsiejama nuo transnacionalizmo: išjudintas lietuviškumas toks paslankus ir trapus, kad nebūtinai įsitvirtina kažkur svetur. Globaliame pasaulyje galimi įvairūs jo pavidalai.
Dvejus su puse metų trukęs lietuviškos tapatybės tyrimams skirtas projektas apėmė lietuvių diasporą penkiose Vakarų valstybėse. Į Airiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, JAV ir Norvegiją migruoja daugiausia lietuvių. Šiuo požiūriu būtų labai tikusi ir Vokietija, tačiau pasirinkta Norvegija kaip ne Europos Sąjungos (ES) valstybė. Nagrinėta vietos valdžios vykdoma vadinamoji identiteto politika ir pačių imigrantų lietuviškos tapatybės išlaikymas. Aktualia tyrimų tema jau apgintos trys disertacijos, paskelbta keliolika straipsnių Lietuvoje bei užsienyje, išleista knyga „Lietuviai svetur“ ir tuoj pasirodys kita - „Lietuviškasis identitetas šiuolaikinės migracijos kontekstuose“.
Projektą koordinavusio VDU Socialinės antropologijos centro partneriai buvo Lietuvos socialinių tyrimų centras (LSTC) ir Užsienio reikalų ministerija (URM). Jos didžiausia pagalba, pasak prof. V.Čiubrinsko, buvo labiau techninė - globali logistika. Lietuvos ambasados visada suteikdavo prieglobstį tyrėjams, tačiau pats projektas didesnio rezonanso, kaip tikėtasi, Lietuvos valstybės politikai diasporos lietuvių atžvilgiu nesulaukė, nors surengtos net trys konferencijos, jose pristatytos tyrimų išvados ir pateiktos rekomendacijos.
Sumažėjusiame pasaulyje
“Pasaulis globalus ir turime labai daug bendrų dalykų, - kalbėjo VDU Socialinės antropologijos centro vadovas V.Čiubrinskas. - Vienas jų - migracija. Nenaujas reiškinys ir Lietuvoje, tik dabar suaktualėjęs bei paveiktas globalizacijos. Migracija nebėra kaip anksčiau - arba politinė, t.y. prievartinė, arba ekonominė. Migruoti darosi populiaru, migruojama masiškai ir labai daug vadinamosios transmigracijos - ne tik emigracija ir imigracija kaip anksčiau.“
Šiuolaikinės technologijos, pradedant pigiais lėktuvų skrydžiais ir baigiant internetu, leidžia labai lengvai susisiekti, judėti, bendrauti, ir žmonių priklausomybė darosi dvilypė. Jie nebėra vien toje vietoje, į kurią nuvyko, ir nebėra, pasak antropologo, visiškai prarasti toje vietoje, iš kurios išvyko. Lojalumas, įsipareigojimai, atsidavimas vienai teritorijai pasidaro per siauras reiškinys. Žmonės linkę būti lojalūs, įsipareigoję, net atsidavę kelioms vietoms. Pasaulis susitraukė, sumažėjo, pasidarė toks, kad jau įmanoma save realizuoti ne tik vienoje tautinėje valstybėje. Toks būtų naujasis migracijos supratimas.
Didžioji dilema
Kaip atskleidė lietuvių diasporos penkiose valstybėse tyrimai, galima aptikti daugybę lietuviškos tapatybės modelių, atsižvelgiant į tai, kiek asimiliuotasi ar, priešingai, išlaikytas lietuviškumas. Bet kuriuo atveju jis, kaip pabrėžė prof. V.Čiubrinskas, yra išjudintas ir dažniausiai „benamis“. Dvasine prasme „benamis“ būti negali, nes namų poreikis vis tiek išlieka, ir dažnas migrantas sprendžia didžiąją dilemą, kur jie - tie namai. Priklausymas kam nors ir tapatinimasis su kuo nors lemia daug skirtingų modelių.
Pavyzdžiui, Norvegijoje, kaip ir kitose lietuvių migrantų pasirinktose valstybėse, žmonėms labai svarbu išlaikyti Lietuvos pilietybę. Nors dažnas sakė, kad Norvegijoje jaučiasi gerai ir yra kultūriškai įsigyvenęs, linkęs toliau „norvegėti“, svarbu ne tik kartkartėmis grįžti į Lietuvą, bet ir išlaikyti lietuviškas teises bei pareigas, tokias kaip balsavimas, nuosavybė, galimybė vaikams neprarasti lietuvių kalbos.
„Viena vertus, kultūriškai, atrodo, asimiliuojasi, tačiau pilietiškai, politiškai - ne. Reikėtų šiuo požiūriu dar tyrimų, bet esmė, matyt, ta, kad žmonėms tebekirba mintis grįžti į Lietuvą, - kalbėjo projekto vadovas. - Didžioji dauguma į klausimą dėl grįžimo atsakė „taip“, nors kartu nurodė ir sąlygas. Nežinau, kaip tai vertinti. Jie yra išjudinti ir tas akivaizdus išjudintumas nėra apsisprendimas. Dėl to jie neatsako į klausimą, ar jau tikrai liks ten. Gal šiemet, ateinančius dvejus metus bus ten, o vėliau, jei nepatiks arba kas nors pasikeis, judės kitur.“
Dabar dažna tendencija, pasak antropologo, - vadinamoji pasekminė migracija. Iš Amerikos kai kurie lietuvių kilmės žmonės juda į Didžiąją Britaniją, migruojama ir Europos viduje, pavyzdžiui, iš Norvegijos ar Airijos - į Didžiąją Britaniją, iš jos - į Ispaniją ir t.t.
Kitaip susiję
Be transnacionalizmo, t.y. ne vienos valstybės teritorijoje pasireiškiančių socialinių, ekonominių, kultūrinių interesų bei asmens mobilumo, ryškėja ir lietuvių diasporos bendruomeniškumo fragmentacija. Jį keičia tinkliškas žmonių saistymasis tarpusavyje. Nebėra žūtbūtinio poreikio kaip seniesiems lietuvių emigrantams prieš šimtą ir daugiau metų ar vadinamiesiems dipukams po Antrojo pasaulinio karo turėti savo bendruomenę, kad būtų šalia savų, galėtų susikalbėti, turėtų kur įsikurti, gautų darbą. Tada parapija, kaip pasakojo prof. V.Čiubrinskas, buvo tipiškas etninės bendruomenės modelis, aprėpiantis viską - ne tik katalikybę ir bažnyčią, bet ir savišalpą, švietimą, pramogas, įprastą būdą žmonėms būti kartu. Tai, ką paliko Lietuvoje, iš karto sukūrė, nuvažiavę svetur. Daugiau>>
Rašyti komentarą