Pasibaigęs tarpušventis (nuo Kalėdų iki Trijų Karalių) tarsi primena, kad laikas kibti į darbus. Nuo seno žmonės pastebėjo, kad šiuo metu saulė ima labiau gręžiotis į žemę, tad laikas ir apie pavasario darbus pagalvoti.
Trijų Karalių šventės ištakos siekia neatmenamus laikus, gerokai anksčiau nei atsirado krikščionybė. „Apskritai visose lietuviškose šventėse matome du sluoksnius. Lietuviai tikėjimo dogmų niekada nepriimdavo aklai, o visada įvilkdavo į savo kultūros drabužį“, - sakė etnologas Libertas Klimka.
Krikščionybės laikais sausio 6-oji, Trijų Karalių diena, laikoma Jėzaus Kristaus krikštynomis. Jį aplankę trys karaliai, tiksliau, išminčiai Kasparas, Merkelis ir Baltazaras, padovanojo aukso, smilkalų ir miros. Tačiau ši diena minėta dar pagonybės laikais. Kuo ji tada buvo svarbi ir išskirtinė, pasakoja etnologas L.Klimka: „Trys Karaliai švenčiami praėjus dvylikai dienų nuo Kalėdų. Šešios dienos po Kalėdų - Naujieji metai, o šešios po Naujųjų - Trys Karaliai. Žmonės pastebėjo, kad sausio 6-ąją, palyginti su Kalėdomis, diena būna pailgėjusi per vadinamąjį gaidžio žingsnį - šviesaus paros laiko prisidėję 16 minučių. Tokį poslinkį galima būdavo susekti ir senovėje naudojant gana primityvius kalendorinių matavimų metodus, pagal Saulės vietą horizonte jai tekant ar leidžiantis. Senoviniame kalendoriuje, runų ženklais išraižytame medyje, šią dieną žymi apverstas midaus ragas. Ši diena - pirmasis žingsniukas pavasario link - būdavo labai sureikšminama ir švenčiama nuo neatmenamų laikų. Žmonės džiaugdavosi pastebėję, kad Saulė atsisuka į juos.“
Mitologizuota diena
Pasak etnologo, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trys Karaliai - tai labai svarbus žemdirbiškoms tautoms saulėgrįžos laikotarpis, apimantis dvylika dienų, tiek, kiek mėnesių metuose. „Ši data siejama su Saulės, augmenijos dievybe, būdavo mitologizuojama ir iškilmingai švenčiama, - pasakojo L.Klimka. - Egipto karalystėje sausio 6 diena laikyta augmenijos dievo Ozirio, senovės Graikijoje - vyno, ekstazės dievo Dionizo švente. Krikščioniška Trijų Karalių šventė Europoje žinoma nuo XII amžiaus, kai iš Italijos į Kelną buvo perkeltos trijų legendinių išminčių relikvijos. Lietuvoje - su krikšto priėmimu. Tačiau kaime krikščioniška šventės versija prigijo gana vėlai, nes kaimo evangelizacija vyko be galo lėtai, tęsėsi net iki XIX amžiaus. Parapijų tinklas, ypač Žemaitijoje, buvo negausus, tad senieji papročiai gyvavo labai ilgai. Todėl dabar galime džiaugtis išskirtinėmis išlikusiomis mūsų etnokultūros spalvomis.“
Trečiosios Kūčelės
“Kaip teigia daugelis senųjų tikėjimų, laikotarpiu nuo Kūčių iki Trijų Karalių namuose lankosi protėvių vėlės, o per Tris Karalius reikia su jomis atsisveikinti, ruoštis naujiems darbams. Tai savotiškas ritualinis momentas, kurio metu protėvių vėlėms reikia pasakyti: „Pasisvečiavote, kartu pasivaišinote prie Kūčių stalo ir užteks. Kai kuriose Lietuvos vietovėse ši diena vadinta trečiosiomis Kūčelėmis. Tai paskutinis vaišių etapas“, - pasakojo L.Klimka. Jis priminė labai įdomią paralelę su skandinavų tradicijomis - per dvylika šventinių žiemos dienų, kol vėlės svečiuojasi, vaišinasi, negalima dirbti jokių darbų su aštriais įrankiais: nei verpti, nei siūti. Tikėta, kad aštriais įnagiais vėlės gali susižeisti. Panašių draudimų buvo paisoma ir Lietuvoje.
„O sausio 6-ąją jau reikia pasmilkyti namus, kad paviešėjusios dvaselės keliautų į anapus, į mirusiųjų karalystę, - teigė etnologas. - Ritualą dar pagonybės laikais atlikdavo pats šeimininkas. Jis saulei leidžiantis pašventindavo visas namų angas. Kad vėlės kurį laiką negrįžtų į namus, kad piktosios dvasios vidun neįsismelktų, virš durų juoda anglimi užrašydavo burtų ženklą - tris kryžiukus. Tokia savotiška apsauga nuo visų metafizinių jėgų būdavo pažymimos ir tvarto durys, net ėdžios, aruodai, skrynios. Ši tradicija gyva nuo neatmenamų laikų, siekia proistorę. Vėliau, išplitus raštui ir iš bažnyčios parsinešus šventintos kreidos, virš durų imta rašyti Trijų Karalių vardų raides - KMB.“
Panašu į Užgavėnes
Folkloro tyrinėtojai yra užrašę prisiminimų, kad Žemaitijoje nuo XVI amžiaus tarpkalėdžiu ir per Tris Karalius kaimuose per sodybas eidavo persirengėliai, panašūs į Užgavėnių: gervė, meška, piemenėlis, kartais su jais keliaudavo ir Trys Karaliai. Personažai labai panašūs į Užgavėnių persirengėlius, kadangi per Užgavėnes taip pat atsisveikinama su protėvių vėlėmis.
Vokiečių etnografas Carlas Cappelleris, domėjęsis Karaliaučiaus krašto lietuvių gyvenimu, 1904 metais išleido knygą „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“. Joje aprašoma daugybė XIX amžiaus pradžios Stalupėnų apskrities gyventojų papročių. Trijų Karalių dienos apeigos labai primena Užgavėnių linksmybes: „Trijų Karalių dieną tai atvedė žmogų su žirnių virkščiomis aprėdytą. Tai meškininkas su meška eina į rundą ir ją muša su knipeliu, kad šoktų. Kaip jiji savo šokį buvo atlikus, tai jis ją nutvėrė už sprando ir metė į grindis. Meška bliovė ir rėkė, ale tik buvo žmogus. Kits į stubą įbėgo kaip šimelis aprėdytas. Tas veik ant suolo, veik ant stalo greitai įsikraidė, tai jį plakė. Ale kūdikiai mislijo, kad tai tikras arklys yra, ir labai saugojosi, kad tas šimelis juos nespirtų ar kąstų. Kits kaip žydelis apsirėdė ir vis murmuliavo, o kits kaip garnys. Šis turėjo ilgą snapą iš malkos padarytą ir raudonai nufarbuotą, su tuom vis barškino ir kirto, ir kūdikius įbaugino.“
Vilnijos papročiai
Pasak L.Klimkos, persirengėlių tradicija buvo gyva visoje Lietuvoje. Galbūt gražiausia yra išlikusi Vilnijos krašte - eidavo ne tik Trys Karaliai ir juos vedanti žvaigždė, kuri dažniausiai apsirengia angelu, bet ir daugybė kitų personažų, kartais literatūrinių. Persirengėlių svitoje galima sutikti vaidilą, karalienę, išdaigas krečiantį velniuką. Tarpukariu spalvingame persirengėlių pulkelyje dažnai būdavo sutinkamas ir istorinis personažas - žynys su krivule rankoje. Tai tarsi senasis Lietuvos simbolis. Vilnijos krašte Krivių Krivaitis būdavo apsirengęs tautiniais drabužiais, sakydavo patriotines prakalbas. Daugiau>>
Rašyti komentarą