Popiežius Benediktas XVI įsakė įkurti nuolatines komisijas, kurios visapusiškai ištirtų stebuklus.
Kai kur nors atsiras apsireiškimo skelbėjas, vyskupo sušaukti teologai, kunigai, psichiatrai, psichologai (dalyvaus ir ateistai) privalės nuodugniai ištirti įvykį ir patį skelbėją. Teisininkai išstudijuos visą jo gyvenimą, patikrins, ar anksčiau neturėjo apsireiškimo simptomų, išsiaiškins, ar pranašo veiksmai neneša jam pelno. Be to, jau rengiamas kunigams skirtas vadovėlis, kuriame nurodoma, kaip jie turi elgtis, kai jiems pranešama apie įvykusį arba vykstantį stebuklą. Vadovėlį rengia Tikėjimo mokslo kongregacija. Tai Vatikano institucija, kuriai vadovavo kardinolas Josephas Ratzingeris, prieš jį išrenkant popiežiumi.
Nors dabartinis Šventasis Tėvas labai konservatyvus ir naujovių nemėgsta, toks žingsnis tapo būtinas. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos žinomų, neva eucharistinių, stebuklų Katalikų bažnyčioje priskaičiuota per 300. Jie gana vienodi. Tai raudona dėmė ostijoje, Dievo Motinos ar Kristaus ašaros, pasirodančios ant paveikslo arba skulptūros. Ypač daug apsireiškimų yra susiję su Marija, kuri duoda vienodus nurodymus ir suaugusiesiems, ir vaikams. Dažniausias - gyventi ne nuodėmėje. Kartais įsako padėkos ženklan pastatyti koplyčią ar bažnyčią.
Tik keli stebuklai buvo pripažinti tikrais, kiti dar tiriami, o visi kiti priskirti „ne religinio pobūdžio reiškiniams“. Tarp jų ir Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimas Medjugorjėje, Balkanuose. Vatikanas nedraudžia tikintiesiems melstis, kur jie nori - savo kieme nusisukus į tvorą, kalnuose, jei ten daugiau įkvėpimo. Kunigai, klebonai, net vyskupai turi teisę lydėti savo parapijiečius į vieną ar kitą garsią vietą, rūpintis jų dvasios ir kūno reikalais. Bet su Marijos apsireiškimu tai neturi nieko bendra, nes po ilgo tyrimo Švenčiausios Mergelės apsireiškimo Medjugorjeje Bažnyčia nepatvirtino.
Reikalavimai atsilyginant ką nors pastatyti arba atitinkamai elgtis labai primena papročius, aprašytus Senajame Testamente. Jie primena ir pagonių apeigas, kai dievybę reikėjo kuo nors papirkti. Tai svarbiausias primityvių tikėjimų elementas.
Biblijoje nėra apibūdinta, kas tai yra stebuklas. Tiek senų laikų, tiek dabarties teologai gana vieningai sako, kad apie stebuklą galima kalbėti tik tuomet, kai reiškinys netelpa į gamtos rėmus, įvyksta kažkas neįtikimo, ko neįmanoma suprasti. Žymus lenkų teologas, vienuolis domininkonas Pawelas Gužynskis sako, kad piktnaudžiavimas sąvoka „stebuklas“ kartais gimsta iš baimės, atsiranda tada, kai viršų pradeda imti racionalizmas ir ateizmas, įsitikinimas, kad žmogus kiekvienoje veikloje privalo vadovautis tik protu. Paprastai sakant, kai žmogus pradeda abejoti arba netikėti ateina laikas stebuklui. Tuomet protas tarsi atsijungia, žmogus noriai pasiduoda kolektyviniam pamišimui. Taip atsitinka ir paprastiems žmonėms, ir kunigams, net aukštiems Bažnyčios hierarchams, aiškina domininkonas P.Gužynskis.
Lenkijoje, šalia Lietuvos esančios Balstogės vaivadijos Sokulkos miestelyje atnašaujant Mišias nukrito vienas šv. ostijos lapelis. Pakėlus jį nuo žemės jame atsirado raudonas taškas, kuris plėtėsi, kol virto raudona dėme. Gabaliukas šios ostijos buvo perduotas Balstogės universitetui. Du jo darbuotojai pareiškė, jog tai - mirštančio žmogaus širdies skaidula. Tačiau to paties universiteto Patomorfologijos skyriaus vedėjas prof. Lechas Chyczewskis pasakė, kad tai paprastos kraujo lazdelių bacilos, kuri susidūrė su ostijos angliavandeniu, pėdsakas. Profesorius aiškino, kad jis atsiranda dažnai ir pasiūlė mėginį perduoti tirti į kitą, ne vietos medicinos įstaigą. Tik niekas jo nenorėjo klausyti. Vyskupo nurodymu tyrimai buvo sustabdyti, ostija gražinta šv. Antano parapijai ir iškilmingai įdėta į monstranciją.
Tai atsitiko prieš dvejus metus, tačiau tikėjimas, kad kuklų Polesės miestuką palietė Dievo pirštas, plinta toliau, nepaisant popiežiaus nurodymo. 2011 metų spalio 3 dieną buvo surengta įspūdinga procesija. Stebuklingoji ostija buvo padėta ant didžiojo altoriaus, paskui iškilmingai pernešta į specialiai jai pastatytą koplyčią. Monstranciją su ostija nešė keturi kunigai, nors žiūrint į jų veidus, neatrodė, kad jie labai patenkinti tuo, ką daro. Greta ėjo Balstogės arkivyskupas, keli kiti vyskupai, kunigai, vienuolės, už jų skandalingasis tėvas Rydzikas, o iš paskos keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų. Minia giedojo, retsykiais skanduodama: „Esame išrinktieji! Mus pasirinko!“, paskui sušukdavo - „Stebuklu tikime!“ Mašinų stovėjimo aikštelėje pastebėjau ir du autobusus su lietuviškais numeriais.
Katalikų teologai rašo, kad būtina skirti dieviškąjį stebuklą nuo velniškojo, t. y. piktosios jėgos išprovokuoto. Tai įdomus požiūris, tik mažai žinomas, tad stabtelkime prie jo.
Teologai mano, kad nors netikri stebuklai sutraukia tikinčiųjų minias, jie žalingi, nes diegia žmonėms mintį, kad tikėjimas privalo remtis stebuklingais apsireiškimais. Žmonės ima ieškoti ne Dievo, o stebuklo. Dar senais laikais žymiausias krikščionybės teologas šv. Augustinas sakė, kad stebuklas turi eiti drauge su apsireiškimu. Jeigu yra kitaip, net jei susiduriame su nepaaiškinamu reiškiniu, jį reikia atmesti kaip demono ar Antikristo provokaciją. O mūsų laikų teologas, jau minėtas domininkonas P.Gužynskis, cituodamas Fiodorą Dostojevskį sako, kad kas negali išsiversti be stebuklų, tas ima kurti vis naujus, pradeda jiems lankstytis, ir net ima tikėti žiniuoniais bei kaimo burtininkėmis. Didžiausias krikščionybės stebuklas - permaina žmogaus širdyje, o ne kažkokia raudona dėmė paplotėlyje, sako domininkonas.
Popiežius ne be pagrindo susirūpino stebuklų gausa. Ypač tiršta jų Lenkijoje. 1984 tūlas Kazimierzas Damanskis pareiškė, kad jo kolektyvinio sodo sklype prie Olavos miesto pasirodė Švenčiausioji Mergelė, o paskui ir pats Dievo Sūnus. Jų paliepimu, sklypelyje K.Damanskis pastatė koplyčią, kurią ėmė vadinti bažnyčia. Joje laikydavo Mišias ir atvykę kunigai. Greta iškilo namas maldininkams. Kai vos tris pradinės mokyklos klases baigęs K.Damanskis įkūrė Pasaulinę Šventosios Dvasios draugiją ir ėmė kviestis iš Amerikos pranašaujančiuosius pasaulio pabaigą, Bažnyčia nuo jo atsiribojo. Panašių „stebuklų“ Lenkijoje užfiksuota apie 20. Daugiausia jų įvyko 9 ir 10 dešimtmetyje, per didįjį politinį virsmą, ir karo metais. Bet abejotini stebuklai būdingi ne vien Lenkijai. Buvo jų ir Lietuvoje, ypač sunkmečiu. Paskui kažkaip aptilo. Yra jų net Pietų Korėjoje ir Amerikoje.
Floridoje gyvenanti Diana Duyser internete paskelbė varžytines, kas daugiau sumokės už paspragintos duonos ir sūrio sumuštinį, kuriame galima įžiūrėti Švenčiausiąją Mergelę. Ponia Diana dievagojasi, kad sumuštinis tikrai šventas - jis guli jos lentynoje jau 10 metų ir nesupelijo.
Rašyti komentarą