Architeroristo titulą iš jo buvo paveržęs Bin Ladenas. Po „Al Qaedos“ vadovo mirties Ilichas Ramirezas Sanchezas mielai susigrąžintų prestižinį titulą. Iš Prancūzijos kalėjimo mūrų jis rūpinasi savo legenda. Carloso, tauraus revoliucionieriaus, nepelnytai praminto Šakalu, mitu. Daugelis jį pažįsta iš populiaraus trilerio „Šakalas“ (“The Jackal“) su Bruce'u Willisu ir Richardu Gere'u.
Praėjusių metų lapkričio mėnesį prasidėjo dar vienas jo teismo procesas. Carlosas, 1997 metais nuteistas didžiausia bausme už dviejų policininkų ir jų informatoriaus sušaudymą Paryžiuje prieš 23 metus, šį kartą turėjo atsakyti už pasikėsinimų seriją devintojo dešimtmečio pradžioje (vienuolika aukų, daugiau kaip šimtas sužeistųjų). Tada pradėjo asmeninį karą prieš Prancūzijos valdžią, kuri nepriėmė jo ultimatumo. Neišleido iš kalėjimo dviejų ištikimų ginklo draugų: jo žmonos vokietės Magdalenos Kopp iš Raudonosios armijos frakcijos ir šveicaro teroristo Bruno Bregueto.
Tą antrąjį, turbūt jau mirusį, neseniai minėjo laiške Barackui Obamai. Senų laikų partnerę pamiršo. Turi naują žmoną - jį ginančią advokatę Isabelle Coutant-Peyre. Susituokė kalėjime pagal šariato įstatymus. Spėjama, kad musulmonų tikėjimas turėjo palengvinti jam santuokas su moterimis nepaisant civilinių formalumų. Kitą žmoną, Leną Jarrar, Šakalas paliko Sudane.
Savo knygoje „Ištekėjau už teroristo. Aukštos įtampos meilė“ I.Coutant-Peyre prisipažįsta, kad su sutuoktiniu, taip pat stipriai kaip ir meilė, ją sieja idėjų bendrumas; pasipriešinimas amerikiečių ir sionistų spaudimui, itin žiauriam palestiniečiams. O jos gyvenimo partneris išskirtinis ir žavus žmogus. Knygą parašė ir M.Kopp. Tačiau jos jau ir pavadinimas skamba kitaip: „Teroro metai. Mano gyvenimas su Carlosu“. Autorė teigia, kad Carlosas - tai „pasipūtęs fanatikas“, pasirengęs šaltakraujiškai išžudyti visus aplinkinius. Su juo negalima turėti bendrų idėjų, nes jis apskritai jų nepripažįsta. Carloso moterų nuomonės turbūt daugiau pasako apie jį negu terorizmo specialistų analizės. Abi charakteristikos nepaneigia viena kitos. Abi skirtos išvešėjusio megalomano ir mitomano asmenybei, vykusiai pavadintai terorizmo apaštalu.
Guerrillero
Nežinoma, kiek žmonių nužudė pats Šakalas (Prancūzijos policijos šaltiniai įvardija 83 aukas). Grupių, kurioms vadovavo aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais, užpuolimų ir pasikėsinimų metu galėjo žūti - pagal nekintamus jo paties apskaičiavimus - „gal pusantro tūkstančio žmonių, bet tikrai ne daugiau kaip du tūkstančiai“. Įvairios akcijos, vykdytos arba su Palestinos išvadavimo liaudies fronto iškaba, arba Rytų bloko tarnybų užsakymu, arba traktuotos kaip „revoliucinio teisingumo“ nuosprendžiai, turėdavo bendrą firmos ženklą. Būdavo savotiškai stilizuotos arba tiesiog inscenizuotos. Atsitiktines aukas (“netiesioginius nuostolius“) Šakalas niekindavo. Tikslas ir motyvai tarsi svarbūs, bet kur kas svarbesnė buvo „guerrillero“ šlovė.
Fantazija, užmojis, originalumas. Šaudymas rankiniu granatsvaidžiu į Izraelio „El Al“ oro linijų lėktuvą iš Orli aerodromo apžvalgos terasos. Arba vestuvių dovana Magdalenai: bendra vienos Prancūzijos atominės elektrinės ataka. Gerai skambėjo kovos vardas Carlosas, pasiskolintas iš gimtosios Venesuelos prezidento Perezo, kuris nacionalizavo naftos verslą. Šakalą, nesugaunamą, bet bailų, išgalvojo britų „Guardian“ žurnalistai, šimtą veidų jam prikūrė rašytojai (Frederikas Forsythas, Robertas Ludlumas, Tomas Clancy) ir kino žmonės. Ramirezas Sanchezas neprisiima to slapyvardžio - mano, kad jo nenusipelnė.
Jasono Bourne nuotykių trilogijoje didžiausias herojaus priešas vadinasi Carlos ir pristatomas kaip „visų laikų pavojingiausias žmogus“. Šakalas didžiavosi tuo titulu nuo 1975 metų gruodžio, kai įvykdė akiplėšiškiausią išpuolį. Šešių žmonių Arabų revoliucijos pajėgų komanda Vienoje paėmė 81 įkaitą, tarp jų 11 ministrų, dalyvaujančių OPEK konferencijoje. Tariamasis protestas prieš dalies arabų kraštų pernelyg pataikaujamą Izraeliui politiką iš tikrųjų buvo meistriškai suplanuota finansinė operacija. Vietoje teroristai nušovė du policininkus ir vienos delegacijos narį, kuris mėgino nuginkluoti Carlosą, vaizduojantį - o kaipgi - Che Guevarą. Su puse įkaitų teroristai nuskrido į Alžyrą, kur juos šiltai priėmė užsienio reikalų ministras - dabartinis prezidentas - Abdelazizas Buteflika. Carlosas iki šiol vadina jį vienu ištikimiausių draugų.
Už kelių dešimčių milijonų dolerių išpirką dalis įkaitų atgavo laisvę Alžyre, likusieji - Libijoje, kur baigėsi ilgas Austrijos lėktuvo reisas. Libijoje, nes aferos užsakovas turėjo būti Muammaras Gaddafis. Ramirezas Sanchezas niršta, kad kai kurie apsišaukėliai jo biografai priskiria operacijos patronatą Saddamui Huseinui. Nė vienas iš tų dviejų despotų savo versijos ja nebepateiks. Carloso pasakojimus geriau vertinti rezervuotai. Bet iki 2001 metų rugsėjo 11-osios pagrobimas buvo laikomas visų laikų efektyviausia teroristine akcija. Carlosas tapo įžymybe visame pasaulyje, nors persekiojama tik demokratinėje jo dalyje.
Smulkios paslaugos
Šakalas iki tam tikro laiko saugiai jautėsi arabų šalyse, kaip palestiniečių klausimo riteris. Jis lankėsi ir Rytų bloko valstybėse, o svarbiausiu jo globėju tikriausiai buvo KGB. Geriausia iš mokyklų, kuriose mokėsi, buvo Londono ekonomikos mokykla. Bet svarbiausia - Patriso Lumumbos universitetas Maskvoje. Mokymo įstaiga garantuodavo puikų lingvistinį parengimą (Carlosas moka šešias kalbas) būsimiems sovietų šnipams iš Trečiojo pasaulio šalių. Tiesa, Ramirezą Sanchezą iš jos pašalino už lėbavimą ir savavaliavimą, bet iš rankų nepaleido.
Į sovietų glėbį Šakalas anksčiau ar vėliau turėjo patekti dėl savo tėvo, turtingo advokato Karakase, pasaulėžiūros. Advokatas taip garbino bolševikų dievuką, kad panoro turėti jį savo šeimoje trijuose asmenyse: sūnums parinko vardus Vladimiras, Iljičius (Ilichas) ir Leninas. 1959 metais dešimtmetis Ilichas jau bendravo su komunistiniu jaunimu, po kelerių metų mokėsi partizaninio karo subtilybių Kuboje. Tačiau kaip teroristas jis nevartojo komunistinės retorikos. Trečiajame pasaulyje - ir vadinamuosiuose pažangiuosiuose Vakarų sluoksniuose - galėjo rasti daugiau simpatikų (ir kareivių) su antiimperializmo vėliava.
Globėjams Rytuose Carlosas atlikdavo smulkias paslaugas. „Stasi“ ir „Securitate“ nurodymais likviduodavo politinius pabėgėlius iš VDR ir Rumunijos. Greičiausiai jis organizavo ir pasikėsinimą prieš Laisvosios Europos radiją Miunchene 1981 metais. Prieš tai lankėsi Lenkijoje, ne vieną kartą. Varšuvos Molotovo rajone iki šiol kerpa ir skuta pagyvenęs ponas, kuris prisimena, kaip lankydavosi Carlosas, lydimas kaimynystėje esančios Sirijos ambasados apsauginių.
Iš Sirijos, turbūt devintojo dešimtmečio pabaigoje, Šakalas persikėlė į Sudaną. Nebevykdė kovinių akcijų, vedė vietinę gražuolę, tapęs garbingu šeichu Hissene mėgavosi ramybe ir gerove Chartume.
Ten, du dešimtmečius ieškoję, jį užtiko prancūzai. Niekada nedovanojo policininkų nužudymo nei vėlesnių teroro aktų geležinkelio stotyse ir traukiniuose. 1994 metais Šakalas buvo pagrobtas ir atgabentas į Paryžių. Tai padarė žvalgybos įžymybė Philippe Rondot. Oficialiai pagrobimo aplinkybės nežinomos. Neoficialiomis žiniomis Ramirezas Sanchezas norėjo pasidaryti plastinę operaciją, kad taptų neatpažįstamas, nebebijotų dėl savo laisvės ir gyvybės (Prancūzijoje jau buvo nuteistas už akių kalėti iki gyvos galvos). Užmigdytas prieš operaciją, pateko ne į operacinę, bet į prancūzų agentų lėktuvą. Paryžiuje jo laukė procesas, kurį Carlosas pavertė vieno žmogaus, profesionalo revoliucionieriaus, spektakliu.
Pozuotojas
Iš kalėjimo Šakalas rašo laiškus ir duoda interviu. Jau po pirmojo nuosprendžio kreipėsi, tarp kitų, į tuometį premjerą Lionelį Jospiną, buvusį trockininką, remdamasis jų idėjiniu bendrumu. Parašė laišką „Jo Ekscelencijai Barackui Huseinui Obamai, Jungtinių Valstijų prezidentui“, pasveikindamas jį musulmonišku „Allahu Akbar“. Pareikalavo uždaryti Gvantanamo bazę ir sugrąžinti ją Kubai. Paragino prezidentą Hugo Chavezą kreiptis į Prancūziją dėl neteisingai nuteisto Venesuelos piliečio.
Pašto variacijose Šakalui apribojimų nėra. Jam draudžiama telefonu duoti interviu žiniasklaidai. Kalinys reguliariai laužo draudimą. Rugsėjo pabaigoje dėl to buvo izoliuotas, tada paskelbė keliolikos dienų bado streiką. Pokalbiuose su žurnalistais Bin Ladeną Šakalas pripažino kankiniu, džihado simboliu ir pavyzdžiu mudžahedinams. Pasaulinio prekybos centro atakas jis gyrė tuoj pat po Rugsėjo 11-osios. „Didysis šėtonas gavo į subinę!“ - suriko M6 televizijai Carlosas. Tada prisipažino, kad jau ima šiek tiek įkyrėti pirmojo teroristo titulas, todėl mielai perduoda jį į Bin Ladeno rankas.
Tarp Bin Ladeno ir Carloso yra esminis skirtumas I.Ramirezas Sanchezas gyvas. Spalio dvyliktąją jam sukako 62 metai. Gruodžio mėnesį paskelbtas nuosprendis dėl keturių išpuolių 1982-1983 metais nieko nepakeitė - pagal Prancūzijos teisę gali tikėtis paleidimo ne anksčiau kaip 2027 metais.
Rašyti komentarą