„Lietuva dar nepribrendo tam, kad siųstume darbdaviams CV su nuotraukomis“, – griežtai pareiškė kolegė, kurios dvidešimtmečio jubiliejus praėjo senų seniausiai, ir liko tik supratimas, kad dabar kiekviena raukšlė skaičiuojama net darbinantis.
Iškart prisiminiau, kiek erzelio ir diskusijų sukėlė studentės kambario draugės bandymas išsirinkti nuotrauką bene pirmajam gyvenime CV – tais laikais, kai visokios kompiuterinės nuotraukų korekcijos programos ir net fotografuojantys telefonai buvo retenybė. Surasti dalykišką ir kokybišką fotografiją, kurioje nebūtų krūvos spuoguotų apgirtusių draugų, lietuviškų berželių, pernelyg trumpų sijonų, baltos mišrainės pilnų lėkščių giminės baliuje, rimtam darbui nederamų šypsenų visa burna ar išsigandusių akių kaip nuotraukai pasui – darbelis ne iš lengvųjų. Vis dėlto įtariu, kad tuo metu tas nuotraukos reikalavimas buvo labiau bandymas pamėgdžioti vakarietiškas įsidarbinimo tradicijas, na, ir dar būdas patikrinti kandidato kompiuterinį raštingumą.
Kad situacija stipriai pakito, supratau, kai išgirdau pasakojimą, jog darbdaviai kartais tiesiog tyčiojasi iš vyresnių, prie gyvenimo aprašymo ne itin tobulas nuotraukas prikabinusių žmonių.
„Kaip ji (jis) atrodo, ar norite tokio kolegos?“ – kartą kitą ir pati išgirdau iš darbuotojų, mačiusių, kokie žmonės pretenduoja į jų komandą.
„Vyresniems žmonėms siųsti savo nuotrauką darbdaviui – tai iškart pasirašyti nuosprendį. Todėl to jau kurį laiką nedarau. Jeigu įdomu, kaip aš atrodau, tegul pasikviečia ir pažiūri“, – toliau piktinosi vyresnė kolegė.
Kartais toks pasipiktinimas visai teisingas. Štai viena gigantiška lietuviška įmonė įpareigojo nedidelio miestelio įstaigos vadovę susirasti tvarkytoją ir valytoją. Viena iš pasisiūliusių kandidačių susilaukė itin didelio prielankumo. „Ir kur tu tokią gražią radai?“ – apsidžiaugė įstaigos vadovės viršininkė.
Tai lyg ir patvirtina puse lūpų tariamą, bet moksliniais pavyzdžiais bandomą įrodinėti teoriją, kad gera išvaizda padeda susirasti geresnį darbą. Arba jį prarasti – viena mergina man pasakojo vos įsidarbinusi pajutusi kolegių pavydą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Nebepadėjo nė mokymasis būti tylesnei už akmenį, žemesnei už žolę.
Suprantama, bandant įsidarbinti svarbiausia turėtų būti reikiamos kompetencijos, darbo etikos, į kurią įeina ir dalykinės išvaizdos išmanymas, o ne plaukų spalva, ūgis, svoris ar nosies forma. Kita vertus, darbdavių noras susidaryti vizualų įspūdį apie kandidatą irgi suprantamas. Ar pastebėjote, kad sanatorijose personalas dažniausiai nenešioja ekstravagantiškų šukuosenų, neerzina kvapais, ryškiu makiažu, nesipuošia dėmesį traukiančiais papuošalais?
„Nuotrauka naudinga, kad nereikėtų rašyti prie papildomų reikalavimų: susišukavimas, nusiprausimas. Ir šiaip pankui, sakyčiau, mažokai šansų įsidarbinti banke, nebent Estijoje – „Eesti Pank“, – pajuokavo jaunas ekonomistas.
Bet tai jau kita tema, tuo labiau kad stilių oficialesnio įvaizdžio reikalingame darbe galima paprašyti pakeisti, auksines grandines – nusikabinti. Tik akivaizdu, kad kartais mes, lietuviai, pernelyg kimbame prie išvaizdos. Ir dar šiais laikais, kai retą nuotrauką galima laikyti autentiška, nepakoreguotą kompiuterinėmis programomis.
„Visa laimė, kad vieniems darbdaviams patinka vienokia išvaizda, kitiems kitokia. Bet gal geriau dėti nuotrauką į CV. Tai atspindi charakterį – ar šiek tiek šypsaisi, ar esi rimtas...“ – svarstė viena kolegė, ir besvarstydama nusijuokė – bet ar daug darbdavių tiki, kad jiems patikusiose nuotraukose mato tikrus, nepagražintus žmones?
Galima sakyti, kad ta baimė siųsti savo nepagražintą nuotrauką, į kurią žiūrės darbdavys, ir pačių darbdavių lūkesčiai, kad į juos kreipsis tobulai atrodantys (taigi – tobulai ir dirbantys?) žmonės, iškreipia socialinę realybę. Prisižiūrime puikių nuotraukų virtualioje erdvėje, tada einame į prekybos centrą ir piktinamės: kaip čia jie visi atrodo? Varguoliai, nereprezentaciniai žmonės!
Tokį „nereprezentacinį“ pamatę atsiųstame CV, kartais irgi piktinamės ar juokiamės. Kvailiausia tai, kad apsižvalgę suprantame, kad mus pačius supa daugybė „nereprezentacinių“ asmenų, tapusių puikiais kolegomis, nuostabiais draugais, dievinamais vyrais ar žmonomis, maloniais kaimynais, autoritetingais profesionalais, į kuriuos lygiuojamės.
Taigi gražios nuotraukos – ne tokia jau didelė CV puošmena. Vis dėlto etikos laikytis reikia net ten, kur per kvailą galvą parodome tamsiąsias asmenybių puses: pavyzdžiui, darbdaviai Amerikoje laisviausiai gali patikrinti potencialių darbuotojų profilius „Facebook“ ir atmesti tuos, kurie mėgsta puikuotis šokiruojančiomis nuotraukomis. Interneto svetainės „CareerBuilder.co.uk“ atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei pusė (53 proc.) darbdavių ieško naujų darbuotojų per „Facebook“ arba jame tikrina jų pateiktą informaciją.
2 iš 5 darbdavių susilaikė nuo įdarbinimo, pamatę netinkamą informaciją, nuotraukas potencialių darbuotojų profiliuose, 28 proc. atleido savo darbuotojus už tokio turinio tinkle skelbimą. Todėl vartotojai kuria alternatyvius profilius, kuriuose pateikia tik profesinę informaciją.
Ir, tikriausiai, atrenka vieną korektiškiausių, reprezentatyviausių bei gražiausiai retušuotų nuotraukų.
Rašyti komentarą