Kiekvienas atsakingas Lietuvos pilietis gali drąsiai užsiimti savigyda, farširuoti save antibiotikais ir sutaupyti laiko poliklinikoms. Tokį drastišką pareiškimą norisi užrašyti po vizito pas gydytojus. Nors kai kurios gydymo įstaigos lengvina pacientų gyvenimą leisdamos registruotis internetu, akivaizdu, kad joms trūksta žmonių išteklių – nepavargusių, neapgultų minios, gebančių įsiklausyti medikų.
Šviesos, lemputės, šventinės eglutės – valstybinėje sostinės poliklinikoje X, kuri dar prieš pusmetį nešvytėjo tokiais renovacijos ir jaukumo stebuklais, pasijutau laukiama. Įlipau į atnaujintą liftą – vietos kiek mažoka, užtat šilčiau – ir su visais savo virusais atsidūriau prie gydytojos kabineto.
Prisėdau, buvo šilta, minutės iki man paskirto laiko tiksėjo skaitant įdomią informaciją koridoriuose iškabintuose ekranuose. Ar žinojote, kad kiekvienas žmogaus pirštas per gyvenimą susilenkia 75 mln. kartų? Ar girdėjote, kad šypsantis dirba 17 veido raumenų? Nevartokite antibiotikų neatsakingai, pasitarkite su gydytoju! Šio patarimo gal geriau nebūčiau skaičiusi.
„Ilgai laikosi temperatūra, skauda gerklę, labai silpna, antroje dienos pusėje beveik negaliu dirbti“, – išvardijau simptomus, kankinančius ne vieną savaitę.
Gydytoja paėmė žibintuvėlį, žvilgtelėjo į gerklę, stetoskopu paklausė plaučius ir pradėjo rašyti.
„Pagerkite antibiotikų, praeis. Gerkite daug arbatų“, – rekomendavo ir leido suprasti, kad šis šviesos greičio priėmimas baigėsi.
„Gal... galima kraujo tyrimą pasidaryti?“ – susipratau paprašyti, mat mediciną išmanantys žmonės sako, kad objektyviai viruso ar bakterijos buvimą organizme parodyti gali tik kraujo ir kiti tyrimai.
Mano noras išpildytas – kuo greičiausiai išrašytas siuntimas. Ir tik atsidūrusi už durų supratau, kad nesužinojau diagnozės, nespėjau pasiteirauti, ką daryti su krūtinėje grojančiais kosulio vargonais bei kitokiais negalavimais. Mačiau, gydytoja aiškiai pavargusi, neturi tiek energijos, kiek koridoriuje nerimstanti ir visus kalbinanti senolė.
Neseniai skaičiau vieno gydytojo knygą ir iš širdies juokiausi – būna pacientų, tarsi specialiai pasamdytų tampyti medikams nervus, tokių, kuriems, aiškiai matyti, būrėjos žodis reiškia daugiau nei specialisto. Kita vertus, tas pats gydytojas prisipažino, kad pacientai pas jį ateina sutrikę, nuliūdę, kartais pikti, įsibaiminę – visiems reikia ne tik recepto, iš tiesų tai ne recepto, o rūpesčio ir paaiškinimų, kas vyksta su jų organizmais. Ypač kai pajunti, kad tuose organizmuose įsitaisęs šis tas daugiau nei peršalimas.
„Čia tau ne lankytis pas daktarą Hausą“, – mirktelėjo vyras, ruošdamas arbatą, kurios kasdien ir taip išmaukiu kokį kibirą.
Žinoma, būtinai atsiras žmonių, pamokomu tonu patarsiančių: na, ir kodėl neini į privačią kliniką? Kur tavo logika? Ogi štai kur: privačiose gydymo įstaigose, kiek teko patirti, galima sutaupyti laiko, pasimaudyti dėmesio jūroje, ten skiriama daug tyrimų, bet kai sulauki rezultato ir pamatai sąskaitą, susimąstai, ar šios įstaigos tikrai efektyvesnės. Tuo labiau kad pilietiškam pacientui, matančiam, kaip išoriškai gražėja poliklinikos, kaip jose gausėja modernios įrangos, patogesnių baldų, net švieslenčių žmonių nuoboduliui blaškyti, norisi tikėti, kad investuojama ir į gydytojus, į jų atlyginimus ir sistemą be pakišų.
Sakau – norisi tikėti, ir vis dar atkakliai stengiuosi tai daryti. Tuo labiau kad tiek poliklinikoje X, tiek kitose valstybinėse gydymo įstaigose esama puikių medikų, gelbėjusių mano ir artimųjų kailius.
O dėl antibiotikų – 2006 m. Europoje atliktas savigydos antibiotikais tyrimas parodė, kad Lietuvoje 22 proc. gyventojų gydėsi antibiotikais patys ir tai buvo didžiausias savigydos rodiklis iš 19 tyrime dalyvavusių šalių. Lietuvoje 2009 m. pakartojus panašų tyrimą, nustatyta, kad savigydos paplitimas sumažėjo iki 8 proc., bet, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, šis rodiklis išlieka gana aukštas.
Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras akcentuoja, kad kiekvienas pilietis – gydytojas, skiriantis antibiotikus, gyventojas, juos vartojantis, politikas, planuojantis ir įgyvendinantis sveikatos priežiūros strategijas, turi prisiimti atsakomybę dėl šių vaistų efektyvumo išsaugojimo.
Tik kažkam išmanančiam reikalą dar reikėtų būti ir to atsakingumo pavyzdžiu.
Rašyti komentarą