Kaip atrodys pasaulis, kai JAV praras savo galią? Pavojingai nestabilus. Taip tvirtina lenkų kilmės amerikietis politologas Zbigniewas Brzezinskis žurnale „The Foreign Policy“.
Nelabai seniai vienas aukštas pareigas einantis Kinijos pareigūnas, akivaizdžiai tikintis, kad Amerikos galia neišvengiamai susilpnės, o Kinija sustiprės, vienam JAV pareigūnui nuoširdžiai pareiškė: „Prašau, neleiskite Amerikai nusilpti pernelyg greitai.“ Nors neaišku, ar Kinijos pareigūno lūkesčiai apskritai išsipildys, visiškai suprantama, kodėl jis taip atsargiai vertina Amerikos lyderystės pabaigą.
Nes nusilpus Amerikai vargu ar pasaulyje įsiviešpataus vienas aiškus jos įpėdinis, net jei kalbėtume apie Kiniją. Kur kas labiau tikėtina, kad tvyros nežinomybė, tarp pasaulinių varžovų didės įtampa, galbūt visa tai net peraugs į atvirą chaosą.
Staigiai žlugus Amerikos sistemai, pavyzdžiui, užklupus dar vienai finansų krizei, kiltų greita grandininė reakcija, kuri lemtų pasaulinį ekonominį chaosą. Tačiau ir palengva smunkanti Amerika ar vis dar besiplečiantis karas su islamu nesudarytų sąlygų iškilti efektyviam pasauliniam įpėdiniui net per 13 metų. Iki 2025-ųjų nė viena valstybė nebus pasiruošusi vaidmeniui, kurį po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 metais pasaulis numatė Jungtinėms Valstijoms: būti naujo, tarpusavyje bendradarbiaujančio pasaulio lydere. Kur kas labiau tikėtina, kad tarptautinės nežinomybės laikotarpis, per kurį kurtųsi nestabilūs pasauliniai ir regioniniai susivienijimai be didelių laimėtojų ir su daugybe pralaimėjusiųjų, užsitęstų, net kiltų grėsmė pasaulinei gerovei. Apie demokratiją svajojantį pasaulį keistų hobsiška visuomenė, nacionaliniam saugumui skirianti perdėtą dėmesį, grindžiamą autoritarizmo, nacionalizmo ir religijos mišiniu.
Ne tokie galingi pasauliniai lyderiai - Indija, Japonija, Rusija ir kai kurios Europos valstybės - jau vertina galimą JAV nuosmukio įtaką savo nacionaliniams interesams. Išsigandę Kinijos įsiviešpatavimo Azijos žemyne japonai gali susimąstyti apie glaudesnius ryšius su Europa. Jei Amerika žlugs, o Kinija sustiprės, Indijos ir Japonijos lyderiai gali tartis dėl glaudesnio politinio ar net karinio bendradarbiavimo. Rusija, gal ir linkėdama Amerikai pikta, beveik neabejotinai kreips žvilgsnį į nepriklausomas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Nesusivienijusi Europa greičiausiai bus tampoma į skirtingas puses: prekybinių interesų skatinamos Vokietija ir Italija pasuks Rusijos link, Prancūzija ir nesaugiai besijaučianti Centrinė Europa reikalaus politiškai stipresnės Europos Sąjungos (ES), Jungtinė Karalystė mėgins toliau išlaikyti pusiausvyrą tarp ES ir silpnėjančių Jungtinių Valstijų. Kitos valstybės gali mėginti greičiau užkariauti savo regionus: Turkija - senojoje Otomanų imperijos teritorijoje, Brazilija - pietiniame pusrutulyje ir t.t. Tačiau nė viena šių šalių neturės tokios ekonominės, finansinės, technologinės ir karinės galios, kad ryžtųsi perimti Amerikos vaidmenį.
Nuolat Amerikos įpėdine vadinama Kinija turi įspūdingą imperinę praeitį ir begalinę kantrybę, abi šios savybės ir lėmė jos sėkmingą septynių tūkstančių metų istoriją. Tad Kinija išmintingai vertina dabartinę tarptautinę sistemą, nors ir nelaiko vyraujančios hierarchijos amžina. Ji supranta, kad sėkmė priklauso ne nuo staigaus sistemos žlugimo, bet nuo laipsniško galios persiskirstymo. Be to, faktiškai Kinija dar nepasirengusi perimti Amerikos vaidmens pasaulyje. Pekino lyderiai visą laiką pabrėžia, kad Kinija ilgus dešimtmečius išliks ne tik Jungtinių Valstijų, bet Europos ir Japonijos užnugaryje atsižvelgiant į svarbiausius modernumo ir nacionalinės galios rodiklius. Taigi Kinijos lyderiai gniaužia troškimą viešai prabilti apie vadovavimą pasauliui.
Tačiau vienu metu gali prasiveržti ir griežtesnis Kinijos nacionalizmas, kuris pakenktų jos tarptautiniams interesams. Pasipūtęs nacionalistinis Pekinas visai to nenorėdamas suburtų priešiškai nusiteikusių regioninių galių koaliciją. Nė viena iš Kinijos svarbiausių kaimynių - Indija, Japonija, Rusija - nepasirengusi pripažinti, kad Kinija gali pakeisti JAV globalioje santvarkoje. Jos net gali ieškoti silpnėjančios Amerikos paramos, kad nusvertų pernelyg atkaklią Kiniją. Tokios regioninės peštynės galėtų būti labai rimtos, ypač turint omenyje Kinijos kaimynių polinkį į nacionalizmą, ir Azija taptų aštrios tarptautinės įtampos vieta. XXI amžiaus konfliktuojanti ir kraujo ištroškusi Azija primintų XX amžiaus Europą.
Tuo metu daugybės silpnesnių valstybių, geografiškai įsikūrusių netoli didžiųjų regioninių galių, saugumas taip pat priklauso nuo tarptautinio status quo, kurį sustiprina Amerikos vaidmuo pasaulyje, tad silpstant JAV jos proporcingai taptų kur kas pažeidžiamesnės. Į tokią nepalankią padėtį patekusios valstybės, tarp jų Gruzija, Taivanis, Pietų Korėja, Baltarusija, Ukraina, Afganistanas, Pakistanas, Izraelis ir didžioji Vidurio Rytų valstybių dalis, šiandien geopolitiškai prilygsta ties išnykimo riba atsidūrusioms biologinėms rūšims gamtoje. Jų likimai glaudžiai susieti su tarptautine aplinka po Amerikos epochos - tvarkinga ir ramia arba savanaudiška ir ekspansionistine, o tai daug labiau tikėtina.
Silpstant Jungtinėms Valstijoms pavojus kyla ir jų santykiams su Meksika. Iki šiol Amerikos sugebėjimas greitai atsigauti ekonomiškai ir jos politinis stabilumas sumažindavo daugybę šios kaimynystės keliamų pavojų, tokių kaip ekonominė priklausomybė, imigracija ir prekyba narkotikais. Tačiau Amerikos galios nuosmukis pakeistų jos ekonominės ir politinės sistemos vertinimą. Jungtinės Valstijos taptų labiau nacionalistinės, formuojant nacionalinę tapatybę užimtų gynybinę poziciją, paranojiškai vertintų savo saugumą ir nebūtų linkusios aukoti tiek išteklių kitos valstybės labui. Blogėjant santykiams tarp silpstančios Amerikos ir vidinių problemų turinčios Meksikos atsirastų terpė ypač grėsmingam fenomenui: nacionalistiškai užsidegę Meksikos politikai imtų reikšti teritorines pretenzijas, remdamiesi istorija ir pasienyje įsiplieskiančiais konfliktais.
Žlungant Amerikos galiai kiltų pavojus ir dėl pasaulinių gėrybių - jūrų kelių, kosmoso, kibernetinės erdvės, aplinkos, kurios apsauga būtina ilgalaikiam pasaulinės ekonomikos augimui ir elementariam geopolitiniam stabilumui, bendro valdymo. Beveik visais atvejais be kontruktyvaus, įtakingo JAV vaidmens nebeliktų bendros pozicijos, nes Amerikos galios viršenybė sukuria tvarką ten, kur kitu atveju vyrautų konfliktai.
Iš esmės visa tai nebūtinai išsipildys. Tačiau JAV viršenybės nepateisina nerimas, kad jai silpstant pasaulis taptų nesaugus, į pavojų patektų kai kurios pažeidžiamos šalys ar tarp Šiaurės Amerikos kaimynių kiltų daugiau problemų. Iš tiesų dėl strategiškai sudėtingo XXI amžius tokia viešpatystė apskritai neįmanoma. Bet tie, kurie šiandien svajoja apie Amerikos žlugimą, greičiausiai to gailėsis. Pasaulis po Amerikos būtų be galo sudėtingas ir chaotiškas, todėl labai svarbu, kad Jungtinės Valstijos laiku įgyvendintų naują užsienio politikos strateginę viziją arba pasiryžtų atsilaikyti prieš pavojingą slydimą į pasaulinę netvarką.
Rašyti komentarą