Kembridžo universiteto doktorantas Andrius Aučinas neabejoja, kad prasimušti galima visur. Vienur lengviau, kitur - šiek tiek sunkiau, ir nebūtinai visi nori eiti tuo sunkiausiu keliu.
“Reikia dar laiko, kol atsiras noras grįžti į Lietuvą. Iš tikrųjų grįžti nori daugelis, tačiau reikia ir galimybių, kad žmonės būtų vertinami čia. Kiekvienas nori, kad būtų pasakyta: „Esi šaunuolis ir mes tavimi didžiuojamės!“ Kur man geriausia terpė, matysiu vėliau. Dar bent treji metai prieš akis. Nėra kur per daug skubėti“, - kalbėjo dvidešimt dvejų metų informatikos doktorantūros pirmakursis.
Jo nuomone, gal protingiau ir naudingiau pačiai Lietuvai, jei žmonės grįžtų įgiję ne tik žinių, bet ir darbo Vakaruose patirties. Turėdami idėjų ar net finansinių išteklių, galėtų steigti ką nors Lietuvoje. Varžytis visada būtų su kuo. Kai kam atrodys: „Va, grįžo, bus užrietę nosį, įsivaizduos, kad yra geresni“, ir tas kai kas stengsis įrodyti: „Ne, jūs nesate geresni.“
„Jei baigęs universitetą grįžčiau dirbti į kurią nors kompaniją, man būtų gana sudėtinga varžytis su žmogumi, turinčiu didelę darbo patirtį šioje srityje, - svarstė doktorantas. - Universitetas vis dėlto ne profesinė mokykla, suteikia gerokai platesnį išsilavinimą ir daug dalykų galbūt niekada nepritaikysi dirbdamas konkretų darbą. Reikia patirties, kad būtum įvertintas. Daug priklauso ir nuo kompanijos vadovo, administracijos suteikiamų galimybių augti bei tobulėti. Šis aspektas svarbus daugeliui jaunų žmonių. Visada galima pradėti nuo žemesnės pozicijos, paprastesnio darbo, mažesnio atlyginimo, jei žinai, kad už tavo pastangas bus atlyginta ir galėsi kilti aukščiau.“
Įvertinti Oksbridže
Andrius prisiminė, kad dar mokydamasis Vilniaus licėjaus devintoje klasėje sužinojo apie galimybę studijuoti Kembridžo universitete, nes į jį įstojo matematikos mokytojo Beno Budvyčio sūnus Ignas. Tais metais į šį vieną prestižiškiausių pasaulio universitetų buvo priimti du studentai iš Lietuvos: I.Budvytis ir Vilius Naudžiūnas. Abu vėliau, baigę informatikos bakalauro studijas, peršoko tiesiai į doktorantūrą. Dabar V.Naudžiūnas dirba „Google“ kompanijoje Londone, o I.Budvytis baigia doktorantūrą ir svarsto pradėti savo verslą. Šie pavyzdžiai padrąsino Andrių ir jis pastaruosius ketverius metus mokykloje jau turėjo kryptingą norą patekti į Kembridžą.
2008-aisiais iš Andriaus klasės Vilniaus licėjuje šešiese išvažiavo į vadinamąjį Oksbridžą, Oksfordo ar Kembridžo universitetus. Pasak vilniečio, buvo labai stipri laida ir dar taip sutapo, kad tais metais, galima sakyti, atsivėrė Kembridžo durys lietuviams. Įstojo bent dvylika žmonių iš Lietuvos, kai anksčiau priimdavo tik po vieną ar du. O nuo 2008-ųjų jau kasmet daugiau kaip dešimt Lietuvos abiturientų įstoja į Kembridžo universitetą.
„Matyt, per tuos kelerius metus Kembridžo universitete žmonės, atsakingi už priėmimą, ar studijų vadovai pamatė gerus lietuvių rezultatus ir pradėjo suprasti Lietuvos švietimo sistemą, - svarstė doktorantas. - Jiems Didžiosios Britanijos švietimo sistema puikiai pažįstama ir gerai žinoma, koks įvertinimas ką reiškia, tačiau studentus ne iš Didžiosios Britanijos sunku atrinkti. Kai pradėjo važiuoti lietuviai, niekas nežinojo, ko galima iš jų tikėtis Kembridže. Patiems pirmiesiems buvo sunkiau ten patekti, nors ir vėliau lengva nebuvo nė vienam.“
Užburtu ratu
Devyniolikmečiui nuvykus į Kembridžą viskas pasikeitė iš esmės: kitas kraštas, kalba, žmonės. Anksčiau gyveno pas tėvus, o dabar - visiškai savarankiškai. Priklausomas tik nuo savęs, atsakingas tik sau. Net paskaitų lankyti neprivaloma. Suteikiama laisvė rinktis, kol, aišku, ateina įvertinimo laikas. Tada tos laisvės būna labai nedaug.
„Keisti gyvenimą visada sunku. Atrodo, nori grįžti atgal, ten buvo gerai, tačiau yra dalykų, kurie skatina eiti į priekį, ir yra tokių, kurie šiek tiek stabdo. Man kol kas sekasi pasirinkti, o teigiami pokyčiai visada panašūs į Kalėdų laukimą“, - kalbėjo Andrius.
Jo įsitikinimu, nė vienas nepraleistų galimybės studijuoti Kembridžo universitete. Dėl kitų universitetų gal būtų dar svarstęs, ar likti Lietuvoje, ar važiuoti svetur, tačiau dėl Kembridžo iš esmės nebuvo ko blaškytis. Per daugiau kaip 800 metų universitetas pelnė pripažinimą pasaulyje. Lietuva tokio universiteto tiesiog negali turėti. Vien jo biudžetas toks, kokių išteklių mūsų valstybė paprasčiausiai neturi.
Kita vertus, Lietuvoje, Andriaus manymu, per daug aukštųjų mokyklų ir per daug studentų jose, todėl studijos tampa tarsi vidurinės mokyklos tęsiniu. Nors vieni universitetai šiek tiek stipresni už kitus, žvelgiant iš šalies, labai didelio skirtumo nėra. Nebent tarp tų, kurie pagal lietuviškus reitingus rikiuojasi aukščiausiai ir žemiausiai. Kitų skirtumai minimalūs. Galbūt vienas stipresnis viena specialybe, kitas - kita, tačiau tos varžybos labiau vietinės reikšmės. Daugiau>>
Rašyti komentarą