2012-ieji jau prasidėjo, ir jie tikrai nežada būti daug ramesni už praėjusius metus. Pasaulyje netrūksta nei „parako statinių“, nei pavojingų „kibirkščių“, kurios bet kada gali įžiebti kruvinus konfliktus.
JAV leidinys „Foreign Policy“ neseniai pasitarė su nevyriausybine organizacija „International Crisis Group“ (liet. Tarptautinė krizių grupė) ir kartu su ja paskelbė svarbiausių 2012 metų esamų ir galimų konfliktų sąrašą. Jame atsidūrė ir tokios gerai žinomos konfliktų zonos, kaip Sirija ir Afganistanas, ir kiek mažiau išgarsintos, kaip Centrinė Azija bei Kongo Demokratinė Respublika.
Apžvalgininkė Louise Arbour kartu paragino nepamiršti ir tų konfliktų, kurie liko užnugaryje – ar tai būtų Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimai dėl Kalnų Kabaracho, ar nesėkminga Meksikos vyriausybės kova su narkotikų baronais, ar Šiaurės Kaukaze rusenantis sukilimas – kurį aptarsime plačiau.
Sirija
Valdantysis Sirijos režimas pastaruoju metu susiduria su vis didesniu spaudimu. Šalies gyventojai, išjudinti „arabų pavasario“ pasiekimų Šiaurės Afrikoje, vis energingiau siekia nuversti prezidentą Basharą al-Assadą bei jo aplinkos žmones, o jų rankose atsiduria vis daugiau ginklų. Tarptautinė bendruomenė, stebėdama sparčiai augantį civilių aukų skaičių, taip pat vis aštriau kritikuoja B. al-Assadą.
Nepaisant to, L. Arbour nesitiki, kad galima režimo kaita Sirijoje bus greita ir neskausminga. Ji nurodo, kad B. al-Assado režimas labiausiai priklauso nuo mažumą šalyje sudarančių alavitų (musulmonų šiitų sektos) paramos. Pastarųjų mėnesių įvykiai sustiprino alavitų ir kitų mažumų, tarp jų ir Sirijos krikščionių, baimę, kad Assadų dinastijos žlugimas sukeltų jiems mirtiną pavojų. Baiminamasi, kad revoliucinis teroras pirmiausia smogtų toms bendruomenėms, kurios labiausiai prisidėjo prie velionio prezidento Hafizo al-Assado iškilimo bei jo sūnaus B. al-Assado įsitvirtinimo valdžioje.
Maža to, nemažai nerimo analitikams kelia ir ta aplinkybė, kad nuo Sirijos likimo nemažai priklauso ir bendra jėgų pusiausvyra. Iranas, kurio įtaka regione remiasi B. al-Assado režimu bei Libano sukarinta grupuote „Hizbullah“, gali nuspręsti bet kokia kaina sustabdyti Sirijos revoliuciją. Vienas iš būdų tai padaryti – išprovokuoti naują karą su Izraeliu, tokiu būdu perkeliant tarptautinės bendruomenės – o ir Sirijos žmonių – dėmesį prie kitos itin jautrios temos.
Iranas/Izraelis
Žinoma, Sirijos klausimas nėra vienintelė Irano ir Izraelio santykių problema. Tel Avivas su augančiu nerimu stebi Irano branduolinės programos pažangą, ir jo tikrai neturėtų džiuginti naujausi pranešimai, kad Teheranui pavyko savarankiškai pasigaminti pirmąją branduolinio kuro kasetę.
Provokaciniai Irano veiksmai, tokie kaip kariniai manevrai Ormūzo sąsiauryje, per kurį gabenama didžioji dalis pasaulyje išgaunamos naftos, dar labiau didina įtampą. Izraelis savo ruožtu neslepia svarstantis prevencinių karinių smūgių, visų pirma nukreiptų prieš Irano branduolinius objektus, galimybę.
„Foreign Policy“ nurodo, kad vienas iš esminių veiksnių šiais metais bus JAV prezidento rinkimai. Esą galima tikėtis, kad Izraelio saugumo klausimas vėl atsidurs Vašingtono politikų dėmesio centre, ir tai paskatins Izraelį imtis rizikingų veiksmų – su nenuspėjamomis pasekmėmis.
Afganistanas
JAV kariuomenė 2011-ųjų pabaigoje oficialiai pasitraukė iš Irako, tačiau Afganistanas dar kurį laiką išliks Pentagono (o ir Baltųjų rūmų) galvos skausmu. Nuo naujo karo šioje šalyje pradžios praėjo jau visas dešimtmetis, tačiau pirminės viltys, kad čia pavyks sukurti stabilią valstybę, atrodo vis mažiau pagrįstos. Sukilimas, kuriame nušalinti nuo valdžios talibai suvienijo jėgas su įvairiomis kitomis vakariečių okupacija nepatenkintomis grupuotėmis, ir toliau nesilpsta, šalies sostinėje Kabule vis dar aidi galingi sprogimai, o svarbiausiems taikos šalininkams, kaip įrodė buvusio prezidento Burhanuddino Rabbani nužudymas, gresia mirtinas pavojus.
Maža to, Afganistano prezidento Hamido Karzai valdžia ir toliau nesiekia toliau Kabulo bei kai kurių kitų didžiųjų miestų pakraščių. Jo veiklos metodai taip pat neteikia didelių vilčių: H. Karzai vardas yra tapęs korupcijos ir vykdomosios valdžios savivalės sinonimu. JAV analitikai jau kurį laiką kalba, kad H. Karzai daugiau padeda, negu trukdo šalies sugrįžimui prie normalaus gyvenimo, tačiau niekas nežino, kas jį galėtų pakeisti.
Pakistane prieglobstį radusi Talibano vadovybė puikiai supranta, kokioje sudėtingoje padėtyje yra atsidūrusi tarptautinė koalicija. Dėl to ji ir toliau kurstys sukilimą bei kantriai lauks 2014 metų, kai JAV planuoja pradėti karių atitraukimą iš Afganistano.
Pakistanas
Neatskiriama sudėtinė Afganistano problemos dalis yra tęstinis kaimyninio Pakistano, turinčio branduolinį ginklą, nestabilumas. Vieša paslaptis, kad bent dalis Pakistano kariuomenės ir slaptųjų tarnybų palaiko Talibaną jo kovoje su JAV ir NATO pajėgomis. Baigiantis 2011-iesiems, Pakistano ir JAV santykius dar labiau pablogino incidentas, per kurį amerikiečių aviacija Pakistano teritorijoje subombardavo šios šalies karių postą. Kiek pagerėjusius Pakistano ir Indijos santykius taip pat bet kada gali paaštrinti Pakistane prieglobstį randančių teroristų grupuočių išpuoliai Indijos teritorijoje.
Pakistano vidaus politikoje įtampos taip pat vis dar daugiau negu sutarimo. Šalis mėgina atsikratyti daugelį dešimtmečių trukusio autoritarinio valdymo palikimo, tačiau kariuomenė vis dar išlaiko pernelyg didelę įtaką ir gali bet kada nutraukti demokratinius eksperimentus. Nerimą kariškiams kelia ir auganti radikalių islamistų įtaka, kurią dažnai galima matyti teismų sprendimuose. Vilčių, kad 2012-ieji bus taikūs ir nuosaikūs, „Foreign Policy“ apžvalgininkei kelia tik tai, kad populiariausios Pakistano politinės partijos vis dar deklaruoja ryžtą laikytis demokratinių žaidimo taisyklių, o islamistai neturi daugumos šalies gyventojų palaikymo.
Jemenas
Jemenas, viena vargingiausių pasaulio šalių, pernai taip pat buvo užkliudytas „arabų pavasario“ vėjų, o jo gyventojai vis dar negali būti tikri, kuo baigsis politiniai sukrėtimai. Šalies prezidentas Ali Abdullah Salehas lapkričio mėnesį nusileido opozicijos reikalavimams ir sutiko oficialiai pasitraukti po 2012-ųjų vasario 21 dienos rinkimų. Tačiau šis kompromisinis susitarimas vis dar yra labai trapus. Į jį su nepasitikėjimu žvelgia visos suinteresuotos pusės, ir Jemene pamažu vėl auga įtampa.
Tarptautinė bendruomenė šiais metais privalės ir toliau spausti tiek A. A. Salehą, tiek ir opozicijos veikėjus, kad šie laikytųsi paliaubų ir surengtų iš tiesų laisvus rinkimus. Viltis dėl Jemeno perėjimo prie demokratijos palaiko išliekantis bendras sutarimas dėl viceprezidento Abd-Rabu Mansouro Hadi kandidatūros. A. M. Hadi yra ganėtinai neutrali figūra, kuri turėtų įtikti daugumai interesų grupių ir paskatinti tolesnes kompromisų paieškas.
Kita vertus, padėtį Jemene ir toliau destabilizuos tiek tęstinis šiitų sukilimas šiaurinėje šalies dalyje, tiek ir teroristų tinklo „Al Qaeda“ operacijos bei Pietų Jemene nuolatos rusenančios separatistinės nuotaikos.
Centrinė Azija
„Foreign Policy“ taip pat primena, kad buvusios sovietinės Centrinės Azijos respublikos šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus. Netgi Kazachstanas, rimtas naftos ir gamtinių dujų rinkos veikėjas, pastaruoju metu labai jautriai ir brutaliai reaguoja į darbininkų bruzdėjimus, dėl to nusipelnydamas tarptautinės bendruomenės kritikos. Skurdesnėse regiono šalyse susikaupusių problemų – dar daugiau, o jas išspręsti – sunkiau.
Tadžikistanas žengia į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį, kamuojamas gerai pažįstamų konfliktų. Šioje šalyje bet kada gali atsinaujinti kruvinas pilietinis karas. Nerimą kelia neramumai kaimyniniame Afganistane. Galų gale tęsiasi nesutarimai su Uzbekistanu dėl gyvybiškai svarbių vandens išteklių valdymo.
Pats Uzbekistanas pastaruoju metu yra tapęs svarbiausiu Afganistane dislokuotų NATO karių aprūpinimo keliu. Tačiau šią šalį ir toliau valdo vienas žiauriausių pasaulio diktatorių Islamas Karimovas, savo valdžią grindžiantis būtinybe priešintis radikalaus islamizmo idėjų sklaidai. Vakarų partneriams I. Karimovo metodai kelia didelių nepatogumų, tačiau bent kol kas laikomasi nuostatos „mano priešo priešas yra mano draugas“. Jeigu Uzbekistane prasidėtų „arabų pavasario“ tipo demokratinis judėjimas, pasirinkti būtų dar sunkiau.
Kirgizstanas – dar viena Centrinė Azijos valstybė, galinti bet kurią akimirką nusiristi į pilietinio karo prarają. 2010 metais pietinėje šalies dalyje nuvilniję etniniai pogromai gali bet kada pasikartoti, o nacionalistinių pažiūrų Ošo miesto meras Melisas Mirzachmatovas grasina priešintis centrinės valdžios bandymams susigrąžinti suverenią krašto kontrolę.
Kongo Demokratinė Respublika
Kongo DR prezidentas Josephas Kabila neseniai buvo perrinktas naujai kadencijai, tačiau opozicijos kandidato Etienne‘o Tsishekedi šalininkai tai priėmė kaip rimtą įžeidimą. Kalbos apie rinkimų rezultatų klastojimą jau netrukus gali įžiebti naują pilietinį karą.
Ypač didelį nerimą kelia tai, kad daugelis Vakarų valstybių, kaip ir Afrikos Sąjungos vadovybė, nusprendė ignoruoti J. Kabilos nusižengimus. Turint galvoje ankstesnius konfliktus vienoje didžiausių Afrikos šalių, kurie nusinešė milijonų žmonių gyvybes, galima tikėtis blogiausio.
Kenija/Somalis
Prieš keletą metų Somalyje aktyviausiai veikė kaimyninės Etiopijos kariuomenė, bandydama sustabdyti šioje žlugusioje valstybėje klestinčių konfliktų sklaidą visame regione. Praėjusiais metais į pietinius Somalio rajonus, krečiamus didžiausios pastarojo meto sausros bei masinio bado, su Afrikos Sąjungos mandatu įžengė Kenijos kariai.
Dalį Somalio valdantis islamistinis judėjimas „al Shabab“ tai prilygino karo deklaracijai. Kenijos sostinės Nairobio gyventojai jau patyrė pirmuosius teroristinius išpuolius, ir dar daugiau jų gali sulaukti ateityje.
„Foreign Policy“ apžvalgininkei daugiausia nerimo kelia reali galimybė, kad į didesnį teroro aktą Kenijos vyriausybė gali reaguoti, rengdama plataus masto „valymą“ daugiausia somaliečių gyvenamoje šalies šiaurės rytinėje dalyje. Tai gali įsukti pavojingą smurto ratą, iš kurio iššokti tikrai nebus lengva.
Šiaurės Kaukazas/Rusija
„Foreign Policy“ apie tai tik užsimena, tarsi nenorėdamas lįsti į Rusijos vidaus politikos virtuvę. Tačiau Rusijai priklausantis Šiaurės Kaukazas ir toliau yra krečiamas pavojingos karštinės. Kadaise pakurstytas čečėnų nepriklausomybės judėjimo, dabar konfliktas šiame regione yra daugiausia maitinamas Kremliaus remiamos vietos valdžios savivalės, bene didžiausio visoje Rusijoje skurdo, nedarbo ir patrauklios islamistinės ideologijos, kviečiančios priešintis pasaulietinei kitatikių valdžiai.
Nė vienas Šiaurės Kaukaze dislokuotas Rusijos kareivis, vietos policininkas ar valdžios pareigūnas negali būti visiškai tikras dėl savo saugumo. Ginkluoti sukilėliai savo veiklos neapriboja kalnuotomis teritorijomis ir daugelį išpuolių rengia Dagestano, Ingušijos ar Kabardos-Balkarijos miestų gatvėse.
Čečėnija šiame kontekste gali pasirodyti stebėtinu stabilumo pavyzdžiu, tačiau ir šioje Rusijos respublikoje ramybė yra veikiau regimybė, o ne tikrovė. Čečėnus plieniniu kumščiu valdantis Ramzanas Kadyrovas padovanojo savo globėjui Vladimirui Putinui akiplėšiškai suklastotus Dūmos rinkimų rezultatus (beveik 100 proc. rinkėjų balsų „atiduota“ V. Putino „Vieningosios Rusijos“ partijai), tačiau jo režimą bet kurią akimirką gali nušluoti masinis laisvę mylinčių tautiečių nepasitenkinimas.
Ko gero, užtektų vieno sėkmingo pasikėsinimo į R. Kadyrovo gyvybę, kad Čečėnijoje iš naujo visa jėga suliepsnotų ginkluotas konfliktas. Šiame krašte jau baigia užaugti nauja potencialių kovotojų karta.
Rašyti komentarą